Ilgą laiką jaučiau, kad tarp manęs ir daugelio žmonių yra esminių skirtumų. Pavyzdžiui, kiti konferencijose klauso visų pranešimų ir bendrauja nuo devintos ryto iki antros nakties. Man paprastai užtenka ir kelių pranešimų, o po vieno socializacinio vakaro dar dienos reikia tam, kad viską apgalvočiau ir atsigaučiau. Labai dažnai pasirodžiusi viešumoje galvoju: „Gerai kad pasakiau, ką norėjau, bet, ačiū Dievui, tai baigta.“ O kitiems tokios minutės yra sėkmės ir laimės momentai. Visada maniau, kad problema esu aš, ir stengiausi užsiauginti storą odą. Sėkmės lydimas žmogus turėtų būti visuomeniškas, šnekus, lyderis, o jautriam, droviam, introvertui žmogui jau nuo vaikystės sakoma: „Išlysk iš savo kiauto.“ Introversija ir jautrumas dažnai laikomi antrarūšiais asmenybės bruožais, pusiaukele tarp nusivylimo ir patologijos.
Džiaugiuosi, kad introversijos klausimas rūpi ne tik man. Dvidešimto amžiaus viduryje C. G. Jungas išleido sensacingą knygą „Psichologiniai tipai“ išpopuliarindamas sąvokas „ekstravertas“ ir „introvertas“. Psichologinių bruožų teorijos „Didieji 5“ šalininkai, atlikę daugybę statistinių tyrimų, introversiją ir ektraversiją išskyrė kaip vieną iš penkių nepriklausomų, asmenybę apibūdinančių bruožų. O nuo 1990 metų tarp temperamentą analizuojančių tyrinėjimų labai išaugo jautrumo temai skirtų tyrimų skaičius. Nustatyta, kad superjautrumu pasižymi nuo15 iki 20 procentų žmonių, tai rodo, kad padidėjusio jautrumo tema turėtų rūpėti ne tokiai jau mažai žmonijos daliai. Na, o neseniai į lietuvių kalbą buvo išverstas naujas amerikiečių introversijos ir jautrumo problemą nagrinėjantis bestseleris „Tyla“. Ši knyga, mano manymu, gali padėti daugeliui superjautrių žmonių.
Kas yra superjautrumas ir introversija?
Introversija ir ekstraversija – plačios kategorijos, atspindinčios priešpriešą tarp kontempliacijos ir veiksmo. Anot Jungo, introvertus traukia vidinis minties ir jausmo gyvenimas, ekstravertus – išorinis žmonių gyvenimas bei veikla. Dauguma superjautrių žmonių yra introvertai, tačiau, ne visi. Jei superjautrus asmuo užaugo aplinkoje, kur buvo daug svetimų žmonių, tai ir vėliau buvimas tarp žmonių veikia raminančiai. Kartais superjautrus žmogus tampa ekstravertu, jei šį bruožą kruopščiai skiepijo tėvai.
Taip pat superjautrūs žmonės dar skiriasi tuo, kiek jie yra smalsūs ir atviri naujiems patyrimams. Žmonės, kurie yra superjautrūs, bet visgi smalsūs, siekia naujumo, tačiau kruopščiai tam pasiruošia ir gerai jaučiasi tik tuo atveju, jei stimuliacija yra nei per stipri, nei per silpna. Ši superjautrių žmonių rūšis irgi gali elgtis ekstravertiškai. O iš prigimties ne itin jautrus žmogus gali tapti introvertu, jei, pavyzdžiui, vaikystėje buvo vienišas. Šiame straipsnyje gilinsiuosi į superjautrius žmones, turėdama omenyje, kad daugelis jų yra introvertai.
Taigi, kuo pasižymi superjautrieji?
Superjautrių žmonių akys ir ausys nėra jautresnės, tačiau aplinką jie suvokia subtiliau. Tokie žmonės prieš imdamiesi veiksmų perdirba daugiau informacijos ir sudėtingiau ją apdoroja. Jie nepasitenkina lengvais atsakymais ir kuo ilgiau reflektuoja, tuo turtingesni, subtilesni, kompleksiškesni tampa jų sprendimai. Dėl juntamųjų stimulų, gyvenimo pokyčių, bendravimo niuansų jie patiria itin stiprias emocijas – tiek džiaugsmo protrūkius, tiek stiprų liūdesį, pyktį, baimę. Dažnai superjautrūs žmonės gali suvokti, kad yra įsitempę ir nelaimingi, bet nežinoti, dėl ko. Nenuostabu, kad tokie žmonės jaučia didesnį nesaugumo jausmą bei stresą ir greičiau išsenka. Per smarkus stimuliavimas jiems sukelia jausmą, kad negali aiškiai galvoti, atrodo, jog visko jau per daug, ir norisi tik nuo visko atsitraukti.
Superjautrumą pagrindžiantys biologiniai tyrimai
Asmenybė yra panaši į tamprią gumelę: savo charakterius mes galime keisti, tačiau tik iki tam tikros ribos, nes dar yra biologinis paveldas. Genetikai teigia, kad superjautrumas, kaip ir žmogaus ūgis, yra nulemtas genų, todėl ši savybė išryškėja jau pirmomis gyvenimo dienomis. Buvo atliekami tyrimai su kūdikiais: jiems davė klausyti įvairių garsų ir rodė judančius spalvotus vaizdus. 20 proc. mažylių smarkiai rėkė, kaip parodė tyrimas, užaugę jie ir pasižymėjo superjautrumu. Kitas tyrimas, kuriuo matuojamas jautrumas, yra vadinamasis odos varžos testas: varža kinta, priklausomai nuo triukšmo, emocijų ir kitų stimulų. Beje, jautrumas skirtingiems stimulams nebūna vienodas: vieni asmenys gali būti jautrūs šviesai ir triukšmui, kiti – kavai ir (arba) skausmui ir t. t. Superjautrumas būdingas ne tik žmonėms, bet ir 20 procentų gyvūnų: beždžionėms, šunims, karvėms, žiurkėms. Visur yra tų, kurie pirmieji pajunta, kad krūmuose tyko liūtai.
Superjautrumas labiausiai susijęs su migdolinio kūno veikla. Migdolinis kūnas dar yra vadinamas „senosiomis smegenimis“. Būtent ši smegenų dalis liepia mums staigiai reaguoti į stimulus, tarkim, į gyvatę ir praneša, kad turi bemat išsiskirti streso kortizolio hormonas. Jei buvome superjautrūs kūdikiai, tada visą gyvenimą mums susipažįstant su nauju žmogumi migdolinis kūnas labai suaktyvės, nors ir kaktinė smegenų žievės dalis tokiu atveju įsakys mums nurimti, paspausti ranką, nusišypsoti ir elgtis taip, kaip elgiasi kiti.
Su jautrumo trūkumu susijęs kitas biologinis mechanizmas – esktravertai dažnai siekia atpildo. Už tai atsako limbinė sistema, kuri tarsi skatina: „Užsiimk seksu, daugiau rizikuok, veik, o svarbiausia – negalvok!“ Dopaminas – cheminė atpildo medžiaga, išsiskirianti, kai numanom patirsiantys malonumą. Ekstravertams dopamimas išsiskiria greičiau ir dažniau nei introvertams. O naujosios smegenys, tai yra smegenų žievė, tarsi įspėja: „Neskubėk, tai pavojinga, nenaudinga nei tau, nei kitiems“, ir introvertai į daug ką taip lengvai neįsitraukia. Būtent todėl ekstravertai turi daugiau sekso partnerių ir tai leidžia pratęsti giminę, tačiau jie dažniau išsituokia ir patiria daugiau traumų, o introvertų vaisingumo lygis žemesnis, bet jie geba labiau save apsaugoti.
Ką superjautrūs žmonės gali visuomenėje?
Agresyviose kultūrose abejojantieji yra baliai, o drąsieji laikomi normaliais. Valstybių vadovai paprastai būna ryžtingi lyderiai, bet jiems paprastai pataria jautrūs mąstytojai. O jautriausi visais laikais buvo šamanai, kunigai, gyduoliai, poetai. Visi esame patyrę, kaip negera, kai patenki į nejautraus daktaro, slaugės ar mokytojo rankas, todėl geriau jau šių profesijų atstovai būna išties jautrūs.
Introversija labiau vertinama nei ekstraversija Skandinavijoje, Japonijoje, Tibete, o ekstraversija labiau nei introversija – Australijoje, Izraelyje ir Amerikoje. Nieko keista: pasaulio keliauninkai buvo drąsesni už likusius namie. Industrinis Amerikos iškilimas lėmė ekstraversijos sureikšminimą visame pasaulyje. Reklama moko, kaip reikia pateikti save, o ir žiniasklaida, skirdama itin daug dėmesio scenai, rodo, kad ekstraversija – geidžiama savybė. Tačiau ekstraverto ryžtingumas ir pasirengimas veikti kaipmat dažnai neleidžia įžvelgti pavojaus ženklų. 2008 metų finansinės katastrofos kilo dėl neapskaičiuotos rizikos „noriu dabar“ ir agresyvių, rizikuoti linkusių vadovų, kurie neįsigilino į esmę, bet taip puikiai vadovavo, kad visi sekė jiems įkandin į pražūtį.
Daugelis superjautrių asmenybių tampa mokslininkais, rašytojais,renkasi tokią intelektinę veiklą, kur gali būti situacijų šeimininkais ir apsisaugoti nuo netikėtumų. Susidūrę su sunkumais, jie ne taip greitai pasiduoda, dirba tikslingiau. Bandydami nustatyti, kuo kūrybingi žmonės skiriasi nuo kitų, tyrėjai išsiaiškino, kad dažniausiai jie būna smalsūs ir superjautrūs. Kažin, ar nors vienas komitetas kada nors išrado ką revoliucinga, o vienatvė neretai tampa naujovių katalizatoriumi, nes neleidžia iššvaistyti energijos socialiniams, su kūryba nesusijusiems dalykams. Deja, darbdaviai į tai, kad jautrumas ir introversija gal būti labai naudingi, nelinkę atsižvelgti: vis labiau manoma, kad sėkmingo darbo prielaida yra komanda, steigiami atviri biurai, net mokyklose mokomos mažos grupės. Tačiau, nors darbas bendradarbiaujant ir ugdo daug bendravimo savybių, tik būdamas vienas gali gerai susikaupti, būti labai sąmoningas bei suvokti, kas tau pačiam svarbiausia.
Superjautrių žmonių bendravimo sunkumai
„Jeigu ekstravertai ir introvertai yra pietūs ir šiaurė, tai kaip jie gali sugyventi?“ – klausia knygos „Tyla“ autorė. Konsultuojant poras man ypač dažai tenka spręsti introvertų ir ekstravertų tarpusavio nesupratimo klausimus. Kai ekstravertai tėvai augina superjautrų, introvertą vaiką, jie nerimauja ir smerkia jį už tai, kad yra uždaras, drovus, visų bijo. Buvo atliktas įdomus eksperimentas: vaikams duodavo žaisliuką, o šis netrukus sugesdavo. Paaiškėjo, kad jautresni vaikai jautė daug didesnę kaltę dėl savo tariamo nusikaltimo. Bet, kita vertus, į superjautrų vaiką sudėtos pastangos labai atsiperka: jis gali daug ko išmokti tiek ugdydamas savo gebėjimus, tiek bendraudamas. O svarbiausia tokį vaiką pradėti mokyti paprasčiausių socialinių įgūdžių: šypsotis, žiūrėti į akis, rasti aplinkoje draugiškų veidų. Ekstravertams tokie dalykai gali atrodyti savaime suprantami, bet introvertui tokios žinios ir treniruotės labai svarbios.
Suaugę superjautrūs žmonės ne tik saugosi naujo bendravimo, bet ir pasižymi kitomis „keistybėmis“. Pavyzdžiui, pakliuvę į visuomenišką situaciją, kurios jie linkę vengti, mėgsta nagrinėti kitiems per sunkias temas, tokias kaip asmeninės ar dvasinės problemos. Žinant, koks sudėtingas jų mąstymas, nieko keista, kad pokalbis apie orą jiems neįdomus. Na, o dažniausiai ekstravertai vargina jautriuosius savo plepumu ir jautrieji piktinasi, kad jiems nerodomas atidumas, nors ir vertina ekstravertus dėl jų stiprumo. Introvertas ekstravertui gali atrodyti uždaras, sunkiai išjudinamas, viską stabdantis, bet jautrus ir gilus.
Abiem tipams visuomet nepaprasta suvokti, kaip sunkiai kito temperamento žmogus stengiasi prisiderinti, bet abu turi suprasti: visuomeniškumas nėra būtinybė. Svarbiausia yra meilė.
Tad kaip superjautriems žmonėms gyventi?
Viena mano labai kūrybiška klientė buvo tiek jautri, kad vengdavo apsistojimo pas gimines su nakvyne, nes labai kentėjo dėl kitokio maisto, ilgų šnekų. Ji pradėjo nuo to, kad išdrįso atsisakyti vaišinimo, po to ėmė laiku pakilti iš užstalės, o vėliau pradėjo vežtis net savo maistą ir savo patalus. Kitas mano klientas, gyvenantis su drauge, gali susitikti su žmonėmis tik kartą per mėnesį, mat bendrauja labai nuoširdžiai ir įspūdžių jam pakanka labai ilgai. Marselis Pruostas galėjo dirbti tik kai namuose buvo uždangstomos visos užuolaidos. Visus šiuos žmones aplinkiniai laiko nenormaliais, tačiau tai nenormalu tik todėl, kad dauguma yra kitokie. Jautrūs žmonės ekstravertų pasaulyje tarsi moterys senovinėje patriarchalinėje visuomenėje yra nuvertinami dėl pačios savo esybės. Tačiau jautrieji introvertai negali ir neturi tapti tokie kaip ekstravertai, nes sugeba tai, ko ekstravertai niekada nesugebės.
Stengdamiesi prisitaikyti superjautrūs introvertai dažnai bando vaidinti aktyvius ir šnekius ekstravertus. Jautriems žmonėms net lengviau pakeisti savo elgesį, nes jie jaučia kitų lūkesčius, tačiau už tai sumoka fiziniu ir psichiniu išsekimu. Jiems reikia ramesnių sąlygų, daugiau laiko tam, kad nurimtų, o su ekstravertais partneriais svarbu protingai susitarti.
Superjautriems žmonėms reikia kitokio gyvenimo būdo ir stipraus pripažinimo jausmo, kad jie daro tai, ką turi daryti. Mokslinės žinios apie introversiją ir padidintą jautrumą gali suteikti tvirtą pagrindą. Kai prieš ketvertą metų daugiau sužinojau apie didelio jautrumo reiškinį, atsiribodama nuo žmonių ar išgyvendama stiprias emocijas daug mažiau smerkiu save ir kitus jautrius žmones, kurių ypač daug pasitaiko tarp menininkų ir mokslininkų.
Straipsnis spausdintas “Aš ir psichologija” 2013 birželio numeryje
