Vienatvės skausmas gali aplankyti kiekvieną iš mūsų, tai ― nuolatinis vienišų sielų palydovas. Masiškai augant miestų kultūrai, izoliacijos šešėlis tyko daugybės žmonių gyvenimų. Vienatvės šaltuką esam pajutę daugelis mūsų. Kai kurie netgi priima buvimą vienatvėj kaip savo gyvenimo būdą. Ironiška: nors mus supa tiek daug žmonių, užmegzti ryšį su aplinkiniais tapo labai sudėtinga užduotimi. Tam yra dvi pagrindinės priežastys, viena – sociologinė, kita – psichologinė.
Tūkstantmečiais žmonės gyveno mažuose kaimeliuose ir vertėsi žemės ūkiu. Šeima ir visa giminė būdavo šalia. Žmonės augdavo, mokydavosi, gyvendavo ir galiausiai mirdavo apsupti tų pačių žmonių. Jiems nereikėdavo niekur integruotis. Jie jau gimdavo būdami dalele to tampraus socialinio audinio, iš kurio ir būdavo „išausta“ bendruomenė. Per pastaruosius 100 metų visuomenė pasikeitė neįsivaizduojamai, dėl šių pokyčių ir kilo urbanistinės izoliacijos problema.
Kalbant apie sociologinius pokyčius, galima paminėti keturis pagrindinius veiksnius:
1. kartu su pramonės revoliucija prasideda populiacijos migracija į didmiesčius;
2. vystantis transportui, formuojasi mobili visuomenė, prarandama išplėstinės šeimos samprata;
3. socialiai įtvirtinus skyrybas, yra branduolinės šeimos samprata;
4. prarandami ryšiai su artimais žmonėmis, nes draugai išvyksta į kitus miestus mokytis, dirbti ar siekti paaukštinimo. Vis dar nesuradome metodų, galinčių padėti susidoroti su šiais drastiškais pokyčiais.
Šiandien žmonėms tenka stengtis prisitaikyti, susigyventi su netektimis, vienatve, izoliacija, nesibaigiančiais pokyčiais, didžiuliu tempu ir stresu darbe, susidurti su tokiais reiškiniais kaip nepilnos ar jungtinės šeimos bei nuolat atnaujinti savo paties susikurtus socialinės paramos mechanizmus. Daugybei žmonių, kurie kreipiasi pagalbos į specialistus, iškyla problemų būtent dėl paminėtų priežasčių.
Vienas iš priešnuodžių urbanistinei izoliacijai galėtų tapti dalyvavimas grupėse, kurių veikla gyvenimui suteiktų džiaugsmo ir prasmės. Bet kokia interesų sritis veikia tarsi katalizatorius, vienijantis žmones. Mūsų visuomenėje tokia bendruomene, galinčia suteikti žmogui atramą, išlieka Bažnyčia. Ši institucija, tiek socialine prasme, tiek dvasiškai, žmonių gyvenimuose vis dar atlieka svarbų vaidmenį. Kartais, kalbėdamas seminaruose, sakau, kad žmogus turėtų dalyvauti bent trijų grupių veikloje – taip jis pajunta, kad yra bendruomenės dalis, yra priimamas kitų, juo domimasi. Buvimas grupėje neabejotinai turi savo privalumų.
Visgi ne visiems tai taip paprasta. Gali būti psichologinių priežasčių, kurios trukdo žmogui įsitraukti į grupės veiklą, nors jis ir supranta, kaip naudinga turėti tokią atramą. Kai kuriuos yra traumavę tam tikri patyrimai šeimoje. Šeima yra pirmoji grupė, kuria priklausome. Jei savoje šeimoje nesijautėte pakankamai saugus būti savimi, savitai mąstyti ir jausti, kitose grupėse irgi gali atrodyti nesaugu.
Kiti galbūt kažkada buvo giliai įskaudinti juos įžeidinėjusios, atstūmusios ar pažeminusios bendraamžių grupes. Iš tokios skausmingos patirties gali kilti socialinių susibūrimų baimė. Jei vien mintis, kad būsite artimais ryšiais susaistytas su kokia nors grupe jus gąsdina ar kelia nerimą, gali būti, kad kenčiate nuo tokios fobijos.
Net jeigu jums dalyvavimas grupinėje veikloje nekelia neigiamų asociacijų, tačiau užaugote su neigiamą patirtį išgyvenusiais tėvais, gali būti, kad išmokote bijoti grupių vien todėl, kad jų bijojo jie.
Psichoterapija dabar siūlo puikių gydymo metodų, padedančių žmonėms įveikti artumo ir ryšio su žmonėmis ir grupėmis baimes. Naujieji traumų gydymo metodai gali padėti susitvarkyti su šeimoje ar bendraamžių grupėse patirtomis traumomis. Prie sėkmingiausių gydymo metodų priskiriamas REMAP procesas, Emocinės laisvės technika (angl. Emotional Freedom Techniques, EFT) bei Akių judesių desensibilizacija ir pertvarkymas (angl. Eye Movement Desensitization and Reprocessing, EMDR). Tyrimai rodo, kad šie tyrimai veikia greičiau ir efektyviau nei įprastiniai traumų gydymo metodai, paremti pokalbių terapija.
Nors šie gydymo metodai yra dar tik naujausios psichoterapijos pažangos rezultatai, jais domisi vis daugiau specialistų. Šiuos metodus praktikuojantys gydytojai pastebi, kad juos pasitelkus ilgalaikes problemas galima išspręsti per trumpą laiką. Su dauguma iškilusių klausimų susidorojama per keletą mėnesių nenaudojant kelis metus trunkančios terapijos. Kartais ženkliai pagelbėti gali ir vienas gydymo seansas.
Pernai viena mano kolegė pradėjo domėtis galimybe pasitelkus REMAP procesą išsigydyti savo bendravimo fobiją. Po mažiau nei valandos gydymo ją visą gyvenimą persekiojusi bendravimo baimė pradėjo silpnėti. Vėliau ji man vis papasakodavo, kaip daug saugiau ji pradėjo jaustis grupėse. Tokie rezultatai ― tik po vieno gydymo seanso.
Tai tik parodo, kad kai įveikiate savo psichologinius blokus, jūsų gyvenimo kokybė pagerėja kone akimirksniu. Tai leis jums toliau gerinti savo gyvenimo kokybę, įsileidžiantį jį naujus žmones.
