Demografinis senėjimas yra globalaus mąsto procesas, rodantis aukštus sveikatos apsaugos pasiekimus per paskutinį dešimtmetį. Aiškiai neigiamas senėjimo efektas yra Alzheimerio ligos ar kitų demencijų dažnesnis pasireiškimas. 2009-ųjų Pasaulinė Alzheimerio Ataskaita numatė, kad šiais metais 35.6 milijonai žmonių gyvens su Alzheimerio liga ar kita demencija. Tuo tarpu, Globalios Susirgimų Naštos pranešime teigiama, jog Alzheimerio susirgimas sudaro 4.1% susirgimų naštos tarp žmonių vyresnių nei 60 metų.
Aprašydamas Alzheimerio ligos gydymo metodus Sloane ir kt. (2002) Alzheimerio ligą apibrėžia kaip chronišką neurodegeneratyvinę ligą apibūdinamą per progresuojančią kognityvių funkcijų degeneraciją. Liga prasideda nepastebimai, ankstyvieji ženklai – protarpinis užmaršumas ir subtilūs elgesio pakitimai. AL progresuoja palaipsniui, kol per dešimtmetį ar daugiau individas nebegali kalbėti ar suprasti žodžių, nebekontroliuoja vidurių ir turi gauti pagalbą visose gyvenimo srityse. Vėlyvose ligos stadijose asmuo dažniausiai gyvena slaugymo namuose, kuriuose šiuo metu vis daugiau asmenų su kognityviais sutrikimais.
Demencijos įtaką galima suprasti trimis lygiais: 1) Asmuo su demencija, patiriantis sveikatos sutrikimą, neįgalumą, mažesnę gyvenimo kokybę ir sumažėjusią gyvenimo trukmę; 2) Šeima ir draugai, kurie yra svarbiausi sergančiojo globėjai; 3) Visuomenė, kuri per mokesčius valstybei ar kitais būdais teikia sveikatos, socialinę pagalbą. Šiame straipsnyje norima pabrėžti šių trijų lygių sąveiką apibrėžiant asmenį su demencija ir pačią demenciją.
Elizabeth Herkovits dar 1995 – aisiais parašyto straipsnio santraukoje teigė: „ Dabartinė Alzheimerio ligos (AL) samprata atsirado 70 – aisiais ir susilaukė pripažinimo, nes buvo palanki politiniu-ekonominiu atžvilgiu, išsprendė pragmatines, klinikines ir psichologines problemas, taip pat atitiko filosofinius, etinius požiūrius. Vis dėlto tokia koncepcijos sėkmė ir populiarumas sukėlė neraminančią dilemą, ji susijusi su AL sergančiojo subjektyvumu. „Savęs praradimas“ (ar savasties praradimas) implicitiškas dabartiniam AL konstruktui. Teigiama, kad būtent dėl to perėjimas į senatvę pradėjo sukelti daug distreso. Taip pat, vedama toliau, jog toks išpuolis prieš „aš“ sukėlė atsaką dabar besikaupiančioje literatūroje: iškilo daug naujų „aš“ apibrėžimų, prasidėjo aštri diskusija apie „aš“ ir AL. Čia klausiama, kas sudaro „aš“ ir kas sudaro subjektyvų patyrimą. Galiausiai, galima aiškinti mūsų kultūros naratyvą apie senėjimą – gali būti, kad mes kaip gerontologinių mąstytojų ir praktikų kultūra ar bendruomenė bandome suvokti senatvę ir jos patyrimą per kovą su Alheimerio ligos „aš“ prigimtimi.“
Šiame straipsnyje kalbama apie visuomeninę sąmonę ir autorių pradėtą diskursą apie AL sąmonę kaip dabartinį AL konstruktą. Paprastčiau tariant, pradedama pastebėti, kad AL neretai matomas kaip senėjimas. Autorė apžvelgdama įvairius straipsnius išryškina, jog Amerikos žiniasklaidoje ir visuomenėje pagarba senatvei transformavosi į užuojautą ligoniui. Teigiama, kad mūsų (kultūriškai) požiūris į technologiją, racionalumą ir pozityvų mokslą priverčia mus bijoti su amžiumi susijusio regreso, žmogaus gyvenimo trukmės apibrėžtumas kuria AL apibrėžimą. Skyriuje pavadinimu „senatvė kaip išsigimimas“ Herkovits pažymi, kad asmenų, kuriems diagnozuota AL, globėjams neretai sakoma: jei ligonis elgiasi netinkamai, atsakingas ne jis pats, o jo liga.
Anot Bogdan ir Taylor (1989, cit. pgl. Herkovits, 1995) žmogaus „žmogiškumo statusas“ išlaikomas, kol kiti: 1. Priskiria asmeniui mąstymą 2. Mato jame žmogiškumą 3. Mato asmens gebėjimą atsakyti 4. Suvokia kito vietą sociume. Tokia išvada kyla iš „aš“ apibrėžimo per „kitų“ nuostatas apie tą „aš“, tarsi aš būtų intersubjektyvus projektas. Straipsnyje išskiriama dar daug kitų autorių „aš“ konstruktų ir pažymima, kad jie visi nesutampa su dabartiniu visuomenėje susiformavusiu „aš“ kaip kognityvių gebėjimų visumos konstruktu. Toks visuomenėje susiformavęs konstruktas akivaizdžiai tampa labai trapiu AL atveju, mat AL apibrėžiamas per kognityvių gebėjimų prastėjimą.
Remiantis požiūriu, kad per daug tyrimų orientuojasi į globėjo naštą, pinigines sąnaudas ar gydymo paslaugų optimizavimą Beard (2004) atliktame tyrime kalbėjosi su pačiais sergančiais AL, prašė jų atpasakoti savo patirtį. Padaryta keli įdomūs apibendrinimai: sergantys AL labai gerai įsimena momentą, kai įsisąmonino savo ligą, neretai jie noriai kalba apie savo ligą, sergantieji sąmoningai naudoja įvairias strategijas, kad išvengtų nemalonių potyrių susijusių su AL. Skatinant panašius tyrimus teigiama: „ Nepaisant atminties praradimo, žmonės gyvenantys su AL yra tokie pat; jų gyvenimas turi prasmę.“
Apibendrinant galima pasakyti: nepaisant į gydymą nukreiptiems tyrimams labai efektyvaus požiūrio į AL kaip į savastį atimančią ligą, svarbus ir požiūris į demenciją kaip į subjektyvų patyrimą aiškiai susijusį su senėjimu. Mokslininkų bendruomenėje (Sloane, 2002) jau pripažįstama, kad Alzheimerio liga neturi aiškių ribų, jos mechanizmai persidengia su kitų demencijų ir net paprasto senėjimo etiologija. Be to, galima rasti tyrimų (Fazio, Mitchell, 2009) kad patys asmenys gyvenantys su AL net ir vėlyvose jos stadijose nepraranda savasties.
