cave Santykių psichologija

Karas, taika ir galios įtaka Muzarefo Šerifo eksperimente


Šerifo eksperimentas, klasikinis išankstinio nusistatymo ir konflikto tyrimas, turi dar bent vieną nutylėtą pusę

Tradiciškai M. Šerifo klasika – Plėšikų uolos eksperimentas – aiškinamas akcentuojant būdus įveikti  išankstinius nusistatymus tarp grupių, tačiau pastarosios eksperimento interpretacijos siūlo kur kas niauresnę išvadą, atskleidžiančią griaunamąją galios jėgą.

Šerifo eksperimentas, klasikinis išankstinio nusistatymo ir konflikto tyrimas, turi dar bent vieną nutylėtą pusę. Gerai žinoma istorija susidėliojo per keletą dešimtmečių nuo eksperimento, vadovėlių autoriams palinkus prie tam tikros pasakojimo versijos. Ją kartojant, žmonės netrukus ėmė priimti šį variantą kaip faktą, pamiršdami, jog tai yra tik viena įvykių versija, viena sudėtingos tyrimų grandinės interpretacija. Dabar, mokslininkams grįžus prie Plėšikų uolos eksperimento, gimė dar viena istorija, leidusi į tyrimo išvadas pažvelgti iš naujos perspektyvos.

Tačiau pirmiausia apžvelkime labiau žinomą versiją…

Konfliktas ir išankstinis nusistatymas

Šiame eksperimente dvidešimt du vienuolikmečiai berniukai, neįtariantys, kad tapo eksperimento subjektais, buvo nuvežti į vasaros stovyklą Plėšikų uolos  (angl. Robbers cave) valstybiniame parke Oklahomoje. Prieš kelionę berniukai atsitiktine tvarka buvo padalyti į grupes. Būtent šios dvi grupės ir sudarė  M. Šerifo tyrimo, nagrinėjančio, kaip tarp dviejų asmenų grupių bręsta išankstinis nusistatymas ir konfliktas, pagrindu (Sherif ir kt., 1961).

Berniukams atvykus, jie buvo apgyvendinti skirtingose trobelėse ir pirmąją savaitę nežinojo, kad egzistuoja kita grupė. Grupėse vaikai vieni prie kitų pratinosi kartu plaukiodami ir žygiuodami. Grupės pasirinko pavadinimus, kuriuos nusipaišė ant marškinėlių ir vėliavų: viena grupė tapo Ereliais, kita – Barškuolėmis.

Prasivardžiavimas

Susikūrus dviem stovykloms, prasidėjo antrasis eksperimento etapas. Grupėms buvo leista pirmą kartą sužinoti vienai apie kitą ir jau netrukus ėmė ryškėti konfliktas, prasiveržęs užgauliojimais.

Tačiau menko prasivardžiavimo čia neužteko – eksperimento autoriai norėjo iš esmės įkaitinti konfliktą. To siekdami, jie pjudė abi grupes įvairiose varžybose. Tai pakurstė priešiškumą tarp dviejų grupių, ypač po to, kai, susumavus komandų taškus, Barškuolės laimėjo galutinį prizą už sportinius laimėjimus.  Laimėtojai pasirūpino, kad Ereliai apie tai nepamirštų.

Savo viršenybę aikštelėje Barškuolės užvirtino įsmeigdamos į ją savo vėliavą. Po to grupės pradėjo viena kitą pravardžiuoti ir dainuoti paniekinamas daineles. Netrukus grupių nariai atsisakė valgyti vienoje patalpoje.

Taikos link

Sėkmingai išprovokavus konfliktą tarp dviejų grupių, eksperimentas galiausiai pasiekė savo paskutinį etapą. Ar eksperimentatoriai sugebės priversti abi grupes pasibučiuoti ir susitaikyti? Pirmiausiai buvo išmėginta bendra veikla, tokia kaip filmo žiūrėjimas ar fejerverkų šaudymas, tačiau niekas negelbėjo.

Eksperimento autoriai tuomet išmėgino naują metodą. Jie nuvedė abi grupes į naują vietą ir davė jiems pamėginti išspręsti keletą problemų. Pirmiausiai berniukams buvo pasakyta, kad vandentiekį nuniokojo vandalai. Abi grupės sėkmingai dirbo kartu, norėdamos atblokuoti čiaupą – pirmosios taikos sėklos buvo pasėtos.

Vėliau abi grupės turėjo susikooperuoti, kad galėtų užsimokėti už filmą, kurį norėjo pažiūrėti. Abi grupės sutarė ir dėl filmo, kurį žiūrės. Vakare grupių nariai jau vėl valgė kartu.

Dar keletą dienų abiems grupėms tarsi „atsitiktinai“ teko įveikinėti ir kitas problemas. Jas visas siejo tai, kad jos reikalavo bendro tikslo: berniukai iš abiejų grupių dirbo išvien, norėdami pasiekti tai, kas buvo aktualu jiems visiems. Galiausiai berniukai nutarė namo keliauti vienu autobusu. Taika triumfavo.

Remdamasis šiuo tyrimu ir panašiais darbais, atliktais penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose, M. Šerifas padarė svarią išvadą. Jis buvo įsitikinęs, kad grupės natūraliai susikuria savo kultūras, statusų hierarchiją, nustato sienas. Šias berniukų grupes galima būti įsivaizduoti kaip atskiras šalis, esančias tame pačiame mikrokosmose. Kiekviena šalis turi susikūrusi savo kultūrą, valdžią, teisinę sistemą, o tam,  kad atsiskirtų nuo kaimyninių valstybių, nusibrėžia sienas. Būtent iš šių vidinių struktūrų ir gimė konfliktai tarp berniukų, iš jų gimsta konfliktai tarp valstybių.

Viena iš priežasčių, kodėl M.Šerifo eksperimentas taip išgarsėjo, buvo tai, kad, kaip buvo tikima, jis atskleidė, kaip galima sutaikyti dvi priešiškas grupes, kaip pasiekti, kad klestėtų taika. Paslaptis slypėjo tame, kad buvo susitelkta į bendrus tikslus, peržengiančius grupės ribas. Atrodė, kad būtent tai vėl suvedė Barškuoles ir Erelius.

Robbers Cave

Kita istorijos pusė

Kalbant apie šią išgarsėjusią istoriją dažnai nepaminima, kad tai buvo jau trečiasis M. Šerifo ir jo kolegų vykdytas eksperimentas. Pirmieji du tyrimai baigėsi ne taip sėkmingai. Pirmojo metu berniukai susivienijo kovai prieš bendrą priešą, antrojo metu susimokė prieš pačius eksperimentatorius. Kaip tai keičia mūsų požiūrį į „tikrąjį“ Plėšikų uolos eksperimentą?

Michaelis Billigas aiškina, kad, jeigu apžvelgtume visas tris studijas, M. Šerifo tyrime veikia ne dvi grupės, o trys – eksperimento autoriai taip pat buvo sistemos dalis (Billing, 1976). Tiesą sakant, jei priskaičiuojame eksperimento autorius, akivaizdu, kad tai jie yra galingiausia grupė. Konfliktą tarp dviejų berniukų grupių daugiausiai generavo eksperimentatoriai Jie buvo suinteresuoti sukurti konfliktą tarp abiejų grupių. Būtent eksperimentatoriai rizikavo daugiausiai prarasti eksperimentui nepavykus ir galėjo tikėtis daugiausiai laimėti eksperimentui pasisekus.

Galios santykiai

Į šiuos tris eksperimentus –  vieną su „laiminga“ pabaiga, kitus du – nelabai, galim žvelgti vertinant galimas jų pasekmes, kuomet stipriausia grupė manipuliuoja kitomis dviem silpnesnėmis grupėmis. Kartais jos priverčiamos žaisti draugiškai (trečiasis eksperimentas), kartais grupės susivienija prieš bendrą priešą (pirmasis eksperimentas), o kartais atsisuka prieš galingiausią grupę (antrasis eksperimentas).

Anot psichologo Franceso Cherry‘io, būtent dėl antrojo eksperimento analizė tampa pagrįsta. Susimokydami prieš eksperimento autorius, berniukai parodė suprantantys, kad jais manipuliuojama (Cherry, 1995). Nors Plėšikų uolos eksperimentą tam tikrai prasme galima laikyti „sėkmingu“ tyrimu, tačiau kitos dvi studijos padaro jį realistiškesnį. Realiame gyvenime, kaip tvirtina Cherry’is, grupės taip pat dažnai pasižymi nevienoda galia.

Silpnos grupės gali maištauti

Skirtinga galia, kuria pasižymi grupės, iš esmės lemia tarp jų besiformuojančią dinamiką. Apie ką bekalbėtume – valstybes, bendroves ar tiesiog šeimas, jei viena grupė galingesnė, tai iškart atveria kelius surežisuotoms varžyboms arba bendradarbiavimui, jau nekalbant apie manipuliaciją. Manipuliavimas kitomis grupėmis yra pavojingas žaidimas, o silpnesnės grupės ne visada paklūsta joms primestoms taisyklėms. Galbūt tai ir yra subtilesnė, nors ir ne tokia tvari Plėšikų uolos eksperimento bei ne tokių sėkmingų jo pirmtakų siunčiama žinutė.

pagal: spring.org.uk/2007/09/war-peace-and-role-of-power-in-sherifs.php


Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *