vidurkis Santykių psichologija

Paklusti normai


Tyrimas atskleidžia, kad dauguma mūsų linkę ignoruoti savo jausmus, kad prisitaikytų prie kitų

Visi puikiai žinom, kad žmonės iš prigimties linkę derintis prie kitų – dažnai apie tai net nesusimąstydami kopijuojame vienas kito apsirengimą, kalbą, mąstymą. Tačiau kiek iš tiesų esame linkę taikytis prie kitų? Ar tikite, kad galėtumėte nustumti į šalį iš jūsų pojūčių gaunamą akivaizdžią informaciją vien tam, kad prisitaikytumėte prie aplinkinių?

Pažvelkite į paveikslėlius žemiau. Palyginkite liniją kairėje su trimis linijomis dešinėje: A, B ir C. Kurį iš šių trijų linijų yra tokio paties ilgio kaip ir vienišoji linija kairėje?

asch linesAkivaizdu, kad C. Tačiau klasika tapusio psichologijos eksperimento, vykdyto šeštajame dešimtmetyje, metu 76% žmonių nusprendė nesikliauti savo nuojauta ir rinkosi A arba B. Kokia galinga psichologinio spaudimo taktika už viso to slypi?

Stebina tai, kad šio eksperimento autorius, žymus psichologas Solomas Aschas užsimojo įrodyti, jog yra atvirkščiai. Ankstesnis Muzafero Šerifo eksperimentas (pasidomėkite jo garsiuoju Plėšikų uolos tyrimu) išsiaiškino, kad kai žmonėms, susidūrusiems su dviprasmišku klausimu, tekdavo priimti sprendimą, jie pasikliaudavo kitų žmonių nuomone kaip atspirties tašku. Tai visiškai logiška: jei dėl ko nors dvejoju, pasitikrinsiu, ką apie tai galvoja kiti. Tačiau tik tuo atveju, jei pats abejoju. Situacija keičiasi, jei turima informacija yra vienareikšmė, kuomet aš pats tvirtai žinau atsakymą. Kitų žmonių nuomonė tokiu atveju neturėtų turėti jokios įtakos – arba bent jau taip manė Aschas.

Eksperimentas

Norėdamas patikrinti šią teoriją, jis po vieną į kambarį kvietėsi bakalauro studentus vaikinus drauge su aštuoniais kitais žmonėmis, kuriuos pristatė kaip tyrimo dalyvius (Asch, 1951). Jiems buvo parodyti paveikslėliai su linijomis, panašūs į pateiktus aukščiau. Dalyvių buvo paprašyta pasakyti, kuri linija – A, B ar C – yra tokio paties ilgio kaip ir duotoji atskaitos linija. Procesas buvo pakartotas iš viso 12 kartų, dalyviams pateikiant vis kitus paveikslėlio variantus.

Reikalas tas, kad dalyviai nežinojo, jog visi prie stalo sėdintys žmonės taip pat įtraukti į eksperimentatorių žaidimą. Tai buvo bendrininkai, kuriems eksperimentatorius buvo nurodęs sąmoningai nurodyti neteisingą atsakymą. Pusės bandymų metu jie tvirtino, kad linija per trumpa, kitos pusės – kad per ilga.

Tikrasis nieko neįtariantis eksperimento dalyvis atsakydavo šeštas, po to, kai neteisingą atsakymą pateikdavo penki iš eksperimentatoriaus bendrininkų.

Netikėti rezultatai

Rezultatai apstulbino, tačiau Aschas tikėjosi visiškai ne to:

  • 50% žmonių daugiau nei pusės bandymų metu pateikė tą patį klaidingą atsakymą kaip ir kiti.
  • Tik 25% dalyvių visų 12 bandymų metu nesileido paveikiami akivaizdžiai klaidingo kitų dalyvių sprendimo.
  • 5% dalyvių visuomet sutiko su neteisinga daugumos nuomone (mes visi pažįstame tokių žmonių, ar ne?!).
  • Bendras visų bandymų metu užfiksuotas prisitaikymo rodiklis buvo 33%.

Susidomėjęs, kodėl dalyviai pakluso daugumai, Aschas juos apklausė po eksperimento. Jų atsakymai daugumai mūsų veikiausiai labai gerai pažįstami: –

  • Visi dalyviai tyrimo metu buvo apimti nerimo, baiminosi sulaukti kitų dalyvių nepritarimo, drovėjosi.
  • Dauguma paaiškino, kad linijos jiems atrodė kitaip nei grupei, tačiau manė, kad grupė visgi yra teisi.
  • Kai kurie prisipažino, kad sutiko su grupe, nes nenorėjo išsiskirti, nors ir žinojo, kad grupė neteisi.
  • Nedidelė dalis žmonių teigė, kad linijas matė taip, kaip ir kiti grupės nariai.

Tyrimo rezultatai taip nustebino, kad daugelį psichologų įkvėpė vykdyti tyrinėjimus toliau. Štai keletas išvadų:

  • Pats Aschas išsiaiškino, kad jei dalyviams tekdavo tiktai užrašyti savo atsakymą (kitais atvejais jis būdavo pateikiamas balsu), atsakymų prisitaikymo rodiklis sumažėdavo iki 12,5%.
  • Deutscho ir Gerardo (1955) tyrimų metu atsakymai sutapdavo 23%, netgi tuo atveju, jei būdavo užtikrinamas griežtas anonomiškumas, o teisingą atsakymą dalyviai puikiai žinodavo.
  • „Prisitaikėliai“ dažnai kenčia nuo stipraus nerimo, žemos socialinės padėties, stipriai išreikšto poreikio sulaukti pritarimo ir dažnai pasižymi autoritariškumu.
  • Kalbant apie polinkį paklusti, svarus kultūrinių skirtumų faktorius. Kultūrų, kuriose prisitaikymas vertinamas palankiau – daugiausiai Rytų visuomenėse – atstovai labiau linkę prisitaikyti.

Dvi monetos pusės

Šia tema buvo varijuojama daugybę kartų, išbandant įvairiausius galimus variantus, tačiau kertinės išvados išlieka svarios. Nieko nuostabaus, kad kopijuojame vieni kitus, nuostabu tai, kad kai kurie žmonės linkę sutikti su dauguma netgi turėdami prieš akis įrodymą, kad yra kitaip.

Tik pagalvokite, kaip supaprastėja užduotis priversti žmones prisitaikyti prie kitų nuomonės, kai reikalas nėra toks akivaizdus (o taip dažniausiai gyvenime ir būna).

Prisitaikymas turi dvi puses. Daugelyje situacijų būtina prisitaikyti. Tiesą sakant, jei bent iš dalies nesitaikytume, mūsų visuomeninis gyvenimas taptų sudėtingas – ar kalba eitų apie įstatymų numatytų taisyklių laikymąsi ar stovėjimą eilėje pašte.

Kokius pavojus gali kelti prisitaikymas, yra puikiai žinoma, užtenka prisiminti Milgramo paklusnumo eksperimentus, kad įsitikintume, ką žmonės įmano padaryti,  kad prisiderintų prie aplinkos. Kartais išties geriau galvoti savo galva o ne kliautis tuo, ką sako ar daro kiti.

Kaip mus veikia prisitaikymas?

Verta pamąstyti, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jei vieną dieną nuspręstume nebesitaikyti prie aplinkos arba atvirkščiai – staiga imtume be išlygų taikytis. Ar gyvenimas taptų lengvesnis ar sunkesnis? Daugybė žmonių įsitikinę, kad esminė jų gyvenimo problema – negebėjimas prisitaikyti, o kitiems sudėtingiau išsilaisvinti ir elgtis taip, kaip trokšta jie patys.

pagal:spring.org.uk/2007/11/i-cant-believe-my-eyes-conforming-to.php


Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *