Kas vyksta jūsų mintyse ir emocijose, kad politinis melas suveikia
Ar kada susimąstėte, kodėl žmonės patiki akivaizdžiu politiniu melu politinių kampanijų metu? Ir kodėl šis melas „išgyvena“ netgi po to, kai jį demaskuoja faktai? Nauji tyrimai paaiškina, kodėl tai įvyksta, bent jau žmogaus mąstymo procesų, jei ne emocinių paskatų, atžvilgiu.
Tai visuotinis reiškinys: iki 2012m. rinkimų kampanijos tarp labiausiai akis rėžiančių melų politinėje arenoje būtų buvę galima paminėti tai, jog Obama yra musulmonas ir kad globalinis atšilimas tėra didžiulis pramanas. Tarkim, Pew Research centro atlikta apklausa nustatė, jog 30% respublikonų įvardino prezidentą kaip musulmoną. Kiti, tarkime, senatorius Džeimsas Inhofas ne kartą pavadino klimato pokyčius „didžiausia pramanyste“ iš visų. O neseniai Atstovų Rūmų narys Paulas Brounas, priklausantis, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, Mokslo komitetui, pavadino evoliuciją ir didįjį sprogimą „melais iš pragaro“.
Dar neseniai, kai po Darbo šventės prezidentinė kampanija įsibėgėjo visa pajėgumu, abi pusės nuolat kaltino viena kitą akivaizdžiai meluojant ir išpučiant informaciją apie savo padėtį bei „faktus“, ir kiekviena atkakliai teigė savo teisybę. Žiniasklaidos priemonės, tarkime, „Washington Post“, „The New York Times“ ar „NPR“ pastaruoju metu pateikia faktų patikrų analizes dėl kai kurių prezidento Obamos ir gubernatoriaus Romnio teiginių, siekiant bent iš dalies atkurti tiesą.
Melas turi savybę įsikeroti žmonių galvose ir gali nulemti rinkimų rezultatus bei viešąją nuomonę daugybėje arenų. Taigi, kas atsitinka su mūsų protu ir emocijomis, kad taip lengvai priimame melą ir priešinamės informacijai, atskleidžiančiai tiesą? Stephano Lewandowskio vadovaujama Vakarų Australijos Universiteto studija iš dalies atskleidžia, kas galbūt atsitinka. Tyrėjai nustatė, kad „pasverti informacijos patikimumą ir šaltinį kognityviškai yra sudėtingiau nei tiesiog nutarti, kad informacija yra teisinga ― tam reikalingi motyvaciniai ir kognityviniai ištekliai“.
Tyrėjai pastebi, kad jei svarstomas klausimas jums nėra labai svarbus arba tuo metu galvojate apie kitus dalykus, dezinformacijos tikimybė išauga. Jie pastebi, kad tam, kad atmestumėte neteisingą informaciją reikia daugiau kognityvinių pastangų nei tiesiog priimant ją. Taigi, pasverti, kiek tikėtina yra informacija ar kiek patikimas šaltinis kognityviškai sudėtingiau nei tiesiog nutarti, kad informacija teisinga. Trumpai tariant, tai reikalauja protinio darbo. Ir jeigu tema jums nėra labai svarbi, dezinformacijos tikimybė išauga.
Be to, studija parodė, kad net jei nuodugniai vertinate teiginį ar kaltinimą, įvertinti bus tik tam tikri aspektai . Tarkim: ar ši informacija atitinka tai, kuo jūs tikite? Ar tai dera su tuo, ką jau žinote? Ar ją pateikė patikimas šaltinis? Ar tuo tiki kiti?
Kiek šie klausimai gali paveikti informacijos tikėtinumą, tiek jūsų atsakymai į juos gali atspindėti efekto, kurį Eli Parisner pavadino „filtro burbulu“, poveikį. Jūsų informacijos aplinka gali patvirtinti informaciją, atitinkančią tai, ką jau „žinote“ ar su kuo pasirinktinai susiduriate. Panašiu būdu, kaip tyrinėtojai apibendrino, melas ir dezinformacija gali giliai įsišaknyti, jei ji atitinka jau egzistuojančias politines, religines ar kitas nuostatas.
Dar blogiau ― bandymai ištaisyti neteisingą informaciją gali duoti priešingų rezultatų ir sustiprinti neteisingą įsitikinimą. Puikus pavyzdys iš pastarojo meto galėtų būti pranešimas, kad nedarbo lygis per rugsėjį nukrito žemiau 8 procentų ribos. Respublikonų partija buvo pabrėžusi savo įsitikinimą, kad nedarbo lygis liks virš 8 procentų, o tai pasitarnautų Romnio kampanijai. Tačiau po pranešimo, kad nedarbas rugsėjį nukrito iki 7,8 procentų keli respublikonų atstovai iškart pareiškė, jog šie skaičiai iškraipyti. Nors faktais buvo patvirtinta, kad šie skaičiai tikslūs, kai kurie tik dar labiau įsitikino, jog būta skaičių falsifikavimo konspiracijos.
„Toks dezinformacijos gajumas demokratijoje kelia nerimą, nes žmonės priima esminius sprendimus remdamiesi informacija, kuri, kaip jie patys žino, nėra tiesa“, ― tvirtina Lewandowkis. „Asmeniniu lygiu dezinformacija apie sveikatą, pavyzdžiui, nepagrįstos baimės dėl skiepų ar nepagrįstas pasitikėjimas alternatyviąja medicina, gali pridaryti daug žalos. Visuomeniniu lygiu smarkiai pakenkti gali pastovi dezinformacija apie politiką. Pasauliniu lygiu dezinformacija apie klimato pokyčius stabdo procesus, švelninančius globalinio atšilimo padarinius”.
Tyrėjai siūlo tam tikras gaires, padedančias žmonėms orientuotis į teisingą ir tikslią informaciją. Tarkime, išdėstykite faktus, užpildydami klaidingos informacijos paliktą spragą, pabrėžkite faktus, kuriuos labiausiai norite akcentuoti. Informacija, kurią norite pateikti žmonėms, turi būti suformuluota paprastai ir glaustai. Sustiprinkite informaciją ją kartodami.
Tai naudingos strategijos, galinčios padėti suardyti melagystes, kuriomis žmonės patikėjo, pateikiant jiems aiškią, teisingą informaciją. Tačiau jos veikia tik iki tam tikro lygio, nes nematomasis faktorius yra labiau emocinis ir paremtas požiūriu. Kalbame apie žmogaus vidinius impulsus: baimes, poreikius bei išankstinius nusistatymus, kurie daugiausiai yra nesąmoningi ir labai sunkiai pasiduoda informacijai, kuri jiems prieštarauja ir taip kelia grėsmę.
Taigi, jei žmogus imlus melui ar nenori pripažinti tiesos, kalti ne tik kognityviniai faktoriai. Įsijungia visa žmogaus psichologija. Kitaip sakant, daugybė emocinių poreikių ir konfliktų skatina žmogaus kognityvius sąmoningus įsitikinimus ir nuostatas. O jei šiems prieštaraujama, jie tik stiprėja ir dar giliau įleidžia šaknis. Tada su jais kovoti daug sunkiau. Pagelbėti gali emfatiškas, supratimu paremtas bendravimas, pripažįstantis pagalbą. Tai gali nutiesti kelią į informaciją, įgalinančią žmogų kritiškai vertinti savo įsitikinimus ir tapti imlesniais tiesai.
Dr. Douglas LaBier
