HORNEY Karen BAZINIAI POREIKIAI:

Horney nuomone, Froidas buvo teisus teigdamas, kad žmogaus asmenybę didžiai įtakoja ankstyvosios vaikystės metai. Tačiau ji manė, kad žmogaus vystymąsi lemia socialinės, o ne biologinės jėgos. Pagrindinis faktorius žmogaus formavimuisi yra santykis tarp vaiko ir tėvų. Horney manė, kad vaikystei būdingi dviejų tipų poreikiai – saugumo (safety) ir pasitenkinimo (needs for satisfaction).Tai universalūs(visiems būdingi) motyvai, kurių patenkinimas yra ypatingai svarbus. Tačiau Horney teorijoje saugumo poreikis įgyja daug didesnę svarbą nei pasitenkinimo poreikis, nes pastarasis yra paprastesnis ir apima mūsų pagrindinius fiziologinius poreikius – žmonėms reikia maisto, vandens, sekso, miego ir pan. Akivaizdu, kad nei kūdikis, nei suaugęs žmogus negalėtų ilgai išgyventi, jei nėra bent jau minimalaus daugelio tokių poreikių patenkinimo, tad jie visada yra bent jau minimaliai patenkinti ir neturi fundamentalios įtakos asmenybės vystymuisi. Tad asmenybę formuoja saugumo poreikis. Saugumas – tai baimės nebuvimas (freedom from fear). Tai, ar vaikai patiria saugumo jausmą ir ar jo gyvenime dominuoja baimė, ar ne, ir įtakoja jo vėlyvesnio asmenybės augimo sveikumą

SAUGUMO POREIKIS IR SANTYKIS SU TĖVAIS. IŠSTUMTAS PRIEŠIŠKUMAS

Vaiko saugumas visiškai priklauso nuo to, kaip su juo elgiasi tėvai. Iš esmės tėvai gali neleisti vaikui saugiai jaustis rodydami jam meilės ir šilumos trūkumą. Horney manė, kad vaikai gali pakelti tokius patyrimus, kokie paprastai (bent Froido teorijoje) laikomi trauminiais – atsitiktinį sumušimą, ankstyvą seksualinį patyrimą ar staigų atjunkymą nuo krūties be kokių nors sunkesnių pasekmių tol, kol jie jaučiasi pageidaujami ir mylimi, taigi, ir saugūs. Tačiau tėvai gali elgtis įvairiais būdais, kurie neleidžia vaikui pasijusti saugiai ir sukelia vaiko priešiškumą – jie gali aiškiai vertinti kitą vaiką daugiau, neteisingai bausti, nenuosekliai ir ūmiai elgtis su juo, netesėti savo pažadų, tyčiotis iš vaiko, žeminti jį, izoliuoti jį nuo kitų vaikų ir pan. Tokiu atveju vaikas patiria priešiškumą (hostility) tėvams, kuris tačiau dažniausiai nėra išreiškiamas, o užslopinamas, išstumiamas dėl kelių priežasčių, tokių kaip vaiko bejėgiškumo, vaiko baimės, meilės poreikio ir kaltės jausmo.

Bejėgiškumas. Nebūtinai kiekvienas vaikas turi jaustis bejėgiu (helpless), nors kada šis jausmas atsiranda, jis yra viena būtinų sąlygų vystytis neurotinei asmenybei. Ar vaikas jaučiasi bejėgiu, priklauso nuo tėvų elgesio su juo. Jei vaikas yra ypač globojamas ir taip yra laikomas visiškai priklausomu nuo tėvų, tada skatinamas jo bejėgiškumas. Kuo labiau bejėgiu vaikas jaučiasi, tuo mažiau jis išdrįs prieš juos maištauti. Taigi, bet koks priešiškumo jausmas bus išstumtas.

Baimė. Vaikas lengvai gali pradėti bijoti savo tėvų dėl bausmių, grasinimų ir mušimo. Taipogi gali būti naudojami ir netiesioginiai būdai vaikui įbauginti. Vaikas gali pradėti bijoti mikrobų, mašinų, šunų, nepažįstamų žmonių, kitų vaikų ir pan., stebėdamas, ką tėvai sako ar koks jų santykis su šiais dalykais. Kuo labiau vaikas bijo savo tėvų ar pavojingo pasaulio, tuo labiau jis išstums savo priešiškumą tėvams.

Meilė. Paradoksaliu būdu meilė gali būti dar viena priežastis išstumti priešiškumui. Šiuo atveju Horney kalba apie netikrą meilę – t.y., tokią, kada tėvai pastoviai kalba vaikui apie tai, kiek jie myli jį ir kaip daug jie aukojasi vaikui, tačiau iš tikrųjų nejaučia meilės ir šilumos jam. Horney mano, kas vaikas atpažįsta, kada tėvų meilė yra tikra ir jį nelengva suklaidinti tokiomis netikros meilės demonstracijomis ir išraiškomis. Tačiau vaikui tenka priimti šį pakaitalą, nes tai yra viskas, ką jis turi, ir dėl to jis vėl gi išstumia savo priešiškumą, bijodamas prarasti tai, ką jis dar turi.

Šie trys faktoriai – bejėgiškumas, baimė ir meilė – skatina vaiką išstumti savo priešiškumą tam, kad jis išbengtų savo ir taip netvirtų santykių su tėvais pablogėjimo. Vaikui arba reikia jų, arba jis bijo jų arba bijo prarasti net tą meilę, kurią jam dar siūlo.

Kaltė. Be to, mūsų kultūroje vaikai dažnai priverčiami jaustis kaltais dėl bet kokios priešiškumo tėvams išraiškos ar maišto prieš juos. Vaikas priverčiamas jaustis beverčiu,, nedoru ar nuodėmingu dėl savo pykčio išreiškimo ar net tik dėl pykčio jautimo. Kuo didesnę kaltę vaikas jaučia, tuo giliau jis išstums savo priešiškumą.

Tad dėl vienos ar kelių priežasčių vaikas sulaiko savo priešiškumą, kuris besikaupdamas pasireiškia pats savaime baziniu nerimu.

 

BAZINIS NERIMAS. GYNYBOS MECHANIZMAI

Bazinis nerimas – tai esminė Horney teorijos sąvoka. Jis apibrėžiamas kaip viską apimantis, visur prasiskverbiantis ir stiprėjantis vienišumo ir bejėgiškumo priešiškame pasaulyje jausmas. Bazinis nerimas yra pagrindas, ant kurio vystosi neurozės ir kuris neatskiriamai susijęs su priešiškumo jausmu.

Taigi, bazinis nerimas yra visaapimantis – t.y., jis pasireiškia visuose žmogaus santykiuose su kitais žmonėmis. Žmogus nejaučia savo priešiškumo, kuris yra giliai išstumtas, tačiau jis gali pasireikšti nepaisydamas jo valios – įvairiais neurotiniais simptomais. Pasireiškimai gali būti įvairūs, tačiau ši jausminė būsena yra ta pati kiekvienam žmogui – jis jaučiasi mažas, nereikšmingas, bejėgis, apleistas ir paliktas valiai pavojingo pasaulio, kuris yra pasiruošęs jį apgauti, įžeisti, užpulti, pažeminti, išduoti. Suprantama, žmogus, ypač vaikystėje stengsis apsiginti nuo šių stiprių nerimo jausmų. Horney nuomone, mūsų kultūrai yra būdingi keturi tokios gynybos mechanizmai: meilės gavimas, buvimas paklusniu, jėgos pasiekimas ir atsitraukimas.

Meilės gavimas. Bandydamas išsaugoti kitų žmonių meilę ir šilumą, žmogus iš tikrųjų tikisi, kad jei kiti žmonės mylės jį, jie jo neįskaudins. Yra keli būdai, kuriais žmogus gali siekti meilės – pvz.:, gali bandyti daryti viską, ko nori kitas, arba gali bandyti papirkti ar net grasinti kitiems, kad gautų meilės.

Paklusimas. Tai gynybos mechanizmas, kuris apima visišką paklusimą kurio nors žmogaus ar visų žmonių norams. Toks žmogus vengs daryti bet ką, kas galėtų supriešinti kitus. Žmogus nedrįsta kritikuoti ar kokiu nors būdu įžeisti kitus, jis išstumia visus savo poreikius ir norus, ir net negali apginti savęs nuo išpuolių, nes bijo, jog tokia gynyba gali supykdyti užpuoliką. Horney mano, kad dauguma žmonių, kurie linkę elgtis paklusniai, galvoja, kad jie iš tikrųjų yra neegoistiški ir pasiaukojantys. Jiems atrodo, kad jeigu jie duoda kitiems žmonėms kažką, tada jie jų neužpuls.

Jėgos pasiekimas (attaining power). Šiuo gynybos mechanizmu žmogus gali kompensuoti savo bejėgiškumo jausmą ir pasiekti saugumą, pasiekdamas kokią nors sėkmę ar patirdamas pranašumo prieš kitus jausmą. Toks žmogus mano, kad jei jis yra stiprus, niekas jo neužpuls.

Atsitraukimas (withdrawal – izoliacija). Visi trys minėtieji gynybos mechanizmai turi vieną bendrą savybę: kuriuo žmogus besinaudotų, jis stengiasi įveikti nerimą per santykį su kitais

žmonėmis. Tuo tarpu galima gintis nuo nerimo ir izoliuojantis – atsitraukiant nuo kitų žmonių. Toks atsitraukimas greičiau yra psichologinis nei fizinis – žmogus bando tapti visiškai nepriklausomas nuo kitų žmonių, niekam nepatikėdamas savo išorinių ir vidinių poreikių patenkinimo. Pvz.:, toks žmogus gali siekti turto, kad be niekieno pagalbos galėtų pats apsirūpinti. Tačiau prikaupęs turto toks žmogus negali juo laisvai džiaugtis, nes nerimas skatina jį išsaugoti – jis jaučia nuolatinės grėsmės baimę. Nepriklausomybė savo psichologiniuose poreikiuose pasiekiama izoliuojantis ir atsiskiriant nuo kitų – t.y., nepriklausant nuo kitų savo emocinių poreikių patenkinime. Tuo pačiu tai apima ir žmogaus emocinių poreikių atbukinimą ir minimizavimą. Žmogus pabėgdamas nuo emocinių kontaktų ir atsisakydamas savo poreikių tenkinimo apgina save nuo to, kad kiti žmonės gali jį įskaudinti.

Visi šie keturi gynybos mechanizmai turi vieną tikslą – gynybą nuo nerimo. Jie yra nukreipti į saugumo ir nusiraminimo užtikrinimą, o ne į laimę ar malonumą. Taigi, tai gynyba nuo skausmo, o ne geresnio būvio siekimas. Kita bendra šių gynybos mechanizmų savybė yra jų jėga ir stiprumas. Horney nuomone, jie gali būti stipresni net nei seksualiniai ar kiti fiziologiniai poreikiai. Jie sumažina nerimą, bet tai žmogui kainuoja nuskurdintą asmenybę ir konfliktą su savo aplinka. Labai dažnai neurotikas nori užsitikrinti saugumą naudodamas kelis tokius mechanizmus, bet jų nesuderinamumas sukelia konfliktą tarp jų, pvz.:, žmogui reikia būti pranašesniu už kitus, tačiau jis nori būti ir mylimu. Tokie nesuderinamumai negali būti išsprendžiami, tad bandymai įveikti bazinį nerimą formuoja vis gilesnius konfliktus.

Neurotiniai poreikiai. Horney manė, kad bet kuris šių gynybos mechanizmų gali tapti pastovia asmenybės dalimi. Tokiu atveju jis įgyja motyvo ar poreikio savybes, kurios įtakoja žmogaus elgesį. Ji išvardija dešimt tokių poreikių, kuriuos laiko neurotiniais dėl to, kad tai yra iracionalūs žmogaus problemų sprendimo būdai:

  1. Meilė ir pritarimas (affection and approval).
  2. Dominuojantis gyvenimo draugas (dominant partner in life).
  3. Siauras ir apribotas gyvenimas (narrow and constricted limits to life).
  4. Jėga (power).
  5. Išnaudojimas (exploitation).
  6. Prestižas (prestige).
  7. Asmeninis žavesys (personal admiration).
  8. Asmeniniai pasiekimai ar ambicijos (personal achievement or ambition)
  9. Savipakankamumas ir nepriklausomybė (self-sufficiency and independence).

10. Tobulumas ir nepažeidžiamumas (perfection and unassailability).

 

Tokių poreikių turi kiekvienas žmogus. Kiekvienas mūsų kartais įsisąmonina, kad mes norime išnaudoti kitą ar būti nepriklausomi nuo kitų žmonių, mums reikia meilės ir pritarimo ir t.t. Tačiau šie poreikiai patys savaime nėra neurotiški. Tokiais jie tampa tada,kai jie yra itin intensyvūs ir priverčia žmogų siekti jų patenkinimo, kaip vienintelės priemonės nuo bazinio nerimo. Tokiu atveju jų patenkinimas nesuteikia žmogui saugumo jausmo, bet tik padeda išvengti skausmingo nerimo. Todėl žmogus linkęs vėl tenkinti šį poreikį ir per prievartą (kompulsyviai) siekia jo patenkinimo bet kurioje situacijoje.

Vėlesnėje savo teorijoje Horney sugrupavo šiuos poreikius į tris grupes pagal tai, kiek jie parodo žmogaus nuostatą į save ir į kitus žmones. Ji mano, kad kiekvienas šių poreikių būtinai turi vieną šių elementų: judėjimą link žmonių, judėjimą prieš žmonės ir judėjimą nuo žmonių. Pvz.:, meilės ir pritarimo bei dominuojančio gyvenimo draugo poreikis apima judėjimą link žmonių. Judėjimas prieš kitus žmones apima jėgą, išnaudojimą, prestižą, žavesį ir ambicijas. Tuo tarpu savipakankamumo, tobulumo ir apriboto gyvenimo poreikia sudaro judėjimą nuo žmonių. Šias tris grupes Horney pavadino neurotinėmis tendencijomis.

 

NEUROTINĖS TENDENCIJOS (neurotic trends).KONFLIKTAS TARP JŲ

Neurotinės tendencijos atsiranda iš gynybinių mechanizmų, taigi, turi labai daug panašumų su jais. Iš esmės tai į asmenybę įsišakniję ir apėmę ją visą gynybiniai mechanizmai. Šios elgesio ir nuostatų tendencijos yra kompulsyvios, t.y., neurotiškas žmogus yra priverstas elgtis pagal vieną jų. Kiekviena šių tendencijų veda prie tam tikro elgesio ir asmenybės tipo.

Judėjimas link žmonių. Nuolanki (compliant) asmenybė. Nuolankiai asmenybei yra itin būdingas ypač stiprus meilės ir pritarimo poreikis – būti mylimam, norimam, reikiamam ir ginamam. Tokie žmonės išreiškia tokius savo poreikius visiems žmonėms, bet paprastai jie turi poreikį vienam žmogui – draugui ar vedybiniam partneriui – kuris prisiimtų atsakomybę už jų gyvenimą ir suteiktų apsaugą ir vadovavimą. Tokie žmonės manipuliuoja kitais žmonėmis, ypač tuo savo partneriu tam, kad pasiektų savo tikslus. Taip darydami jie elgiasi tokiu būdu, kad kiti laikytų juos patraukliais. Todėl nuolankus žmogus dažnai yra nepaprastai jautrus ir greitai atsiliepia į kitų žmonių poreikius, ypač į kito žmogaus poreikį būti išklausytam, užjaustam ir suprastam. Kadangi nuolankus žmogus stengiasi gyventi pagal kitų žmonių idealus ir lūkesčius, todėl jis dažnai elgiasi taip, kad kiti laiko jį neįprastai neegoistišku, atidžiu ir maloniu. Santykiuose su kitais toks žmogus stengiasi su niekuo nesipykti ir todėl atsisako savo norų dėl kitų žmonių norų. Jis linkęs prisiimti kaltę ir nusileisti kitiems, stengiasi nepasakyti tvirtesnio žodžio, nekritikuoti ir nereikalauti nieko iš kitų. Taigi, jie darys viską taip, kaip to reikalauja situacija ar kitas žmogus tam, kad gautų šilumos ir meilės.

Be tokių santykių su kitais, jis turi panašų santykį ir su savimi. Pagrindinis požiūrio į save elementas yra tai, kad jis jaučiasi esąs bejėgis ir silpnas, ką lengvai pripažįsta sau ir kitiems, dažnai su užuominomis į galimą globą. Dėl tokio požiūrio į save jis laiko kiekvieną kitą žmogų geresniu ir pranašesniu nei jis. Net tokiose situacijose, kuriose jis yra itin kompetentingas, palyginus su kitais, toks žmogus vis viena laikys save silpnesniu. Kadangi nuolankaus žmogaus saugumo jausmas visiškai priklauso nuo kitų žmonių požiūrio į jį, jis tampa visiškai priklausomas nuo kitų. Tad jam reikia pastovaus pritarimo bei meilės ir bet koks atstūmimo – realaus ar įsivaizduojamo – ženklas yra jam katastrofa, skatinanti sutelkti jėgas, kad atgautų žmogaus, kuris juos atstūmė, meilę.

Derėtų atsiminti, kad tokį elgesį skatina išstumtas priešiškumas. Horney mano, kad tokie žmonės yra išstūmę stiprius pagiežos ir keršto jausmus, norą kontroliuoti, išnaudoti ir manipuliuoti kitais žmonėmis, ir visiškai neturi jokio susidomėjimo kitais – priešingai, nei jie rodo savo elgesiu. Išstumti jausmai ir norai turi būti sulaikyti (nors kartais netikėtai prasiveržia), tad jie tampa dar nuolankesniais.

Judėjimas prieš žmones. Agresyvi asmenybė. Agresyvi asmenybė yra visiška priešingybė nuolankiam tipui. Tokie žmonės gyvena pasaulyje, kur, kaip jie jį supranta, kiekvienas yra priešas ir išgyvens tik stipriausias. Pasaulyje galioja džiunglių įstatymai, pagal kuriuos labiausiai vertinama žmogaus stiprumas ir žiaurumas. Nors jo motyvacija yra tokia pati kaip ir nuolankaus tipo – bazinio nerimo pašalinimas – agresyvus tipas niekada neišreikš tokios akivaizdžios atstūmimo baimės. Jis elgsis kietai, despotiškai, nepaisydamas kitų žmonių. Jam taip gyvybiškai svarbu įgyti pranašumą ir kontrolę, kad jis visada stengsis atlikti viską geriau už kitus. Pralenkdamas kitus ir įgydamas pripažinimą jis jaučia pasitenkinimą dėl to, kad kiti pripažįsta jo jėgą ir pranašumą. Jis turi pralenkti kitus, todėl kiekvieną žmogų vertina pagal tai, kiek naudingi gali būti santykiai su juo. Agresyvus tipas nepripažįsta jokio nusileidimo kitiems – jie ginčijasi, kritikuoja, reikalauja ir manipuliuoja – daro viską, kad pasiektų ir išlaikytų pranašumo ir jėgos jausmą. Kadangi jis stengiasi tapti geriausiu, jis gali daug dirbti ir iš tiesų sulaukti pasisekimo darbe, nors ir negaus jokio pasitenkinimo iš darbo paties savaime, nes tai tėra tik priemonė tikslui pasiekti.

Toks žmogus jausmus laiko silpnumo požymiu, todėl stengiasi išvengti bet kokio jausmo, kuris jį padarytų silpnesniu. Todėl jis itin nemėgsta silpnų žmonių, kurie jam potencialiai gali sužadinti gailesčio jausmą, kurį jis be gailesčio nuslopina kuo stipriau įskaudindamas silpnesnį už save. Toks žmogus gali atrodyti labai užtikrintas savimi ir pasitikintis savo sugebėjimais, tačiau kaip ir nuolanki asmenybė, jis yra išstūmęs nesaugumą ir nerimą, nuo kurių ginasi tokiu savo elgesiu.

Judėjimas nuo žmonių. Izoliuota (detached) asmenybė. Izoliuota asmenybė linkusi palaikyti emocinį atstumą su visais kitais žmonėmis. Toks žmogus neturi įsivelti į santykius su kitais jokia kaina. Jis neturi mylėti, nekęsti ar net bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Tam kad pasiektų visišką atitolimą, jis stengiasi tapti visiškai savipakankančiu žmogumi, ką daro su dideliu išradingumu. Todėl jis stengiasi kuo geriau išvystyti savo paties išteklius, garantuojančius visišką nepriklausomybę – arba turtingumą, arba asketizmą. Toks žmogus turi beveik desperatišką privatumo poreikį. Jam reikia kuo daugiau (kiek tik įmanoma) praleisti laiko vienam. Jam sunku dalintis su kitais net muzikos klausymusi. Jo nepriklausomybės poreikis daro jį ypač jautrų viskam, kas primena bandymą įtakoti, įpareigoti ar priversti jį kažką atlikti. Jis stengiasi vengti tokių ribojančių situacijų ir žmonių, tad jis nemėgsta tvarkaraščių, ritualų, vedybų, ilgalaikių kontraktų ir net ankštų sienų.

Izoliuotas žmogus taip pat patiria norą jaustis pranašesniu už kitus, bet ne visai taip, kaip tai patiria agresyvios asmenybės. Izoliuotas tipas negali aktyviai varžytis su kitais žmonėmis dėl pranašumo, todėl jis jaučiasi taip, lyg jo pranašumas turėtų būti pripažįstamas automatiškai, be pastangų iš jo pusės. Vienas iš tokio pranašumo pasireiškimų yra jausmas, kad tu esi iš tiesų unikalus, vienintelis ir nepakartojamas (galbūt dar ir nesuprastas), iš visų išsiskiriantis žmogus.

Kadangi izoliuotas žmogus nenori įsitraukti į bet kokius santykius su kitais žmonėmis, jis neigia bet kokį jausmą kitiems, ypač meilę ir neapykantą. Suartėjimas jam reiškia konfliktą, todėl jo turi būti vengiama. Dėl tokių būtinų savo emocinių poreikių apribojimų izoliuotas tipas ypatingai pabrėžia proto ir logikos svarbą arba gali kanalizuoti savo jausmus kūryboje.

 

Horney teigia, kad neurotikas turi vieną dominuojančią tendenciją, bet jam kažkokiu laipsniu būdingos ir kitos dvi. Pvz.:, ypač dominuojantis ir agresyvus žmogus turi tam tikrus nuolankumo ir izoliacijos poreikius. Tačiau elgesį ir nuostatas į kitus žmones bei save, žinoma, nulemia dominuojanti tendencija. Tai būdas galvoti ir veikti taip, kad bazinis nerimas slopinamas geriausiai, ir bet koks nukrypimas nuo jo žmogui yra grėsmingas. Todėl kitos dvi tendencijos yra aktyviai slopinamos. Bet tai tik blogina padėtį, nes išstumtos tendencijos jėga gali būti labai didelė, tad neurotiškas žmogus būtinai patiria konfliktą, kuris kyla dėl šių trijų tendencijų nesuderinamumo. Tokį konfliktą patiria ir normalūs žmonės, tik kiek mažesniu laipsniu. Nes normalus žmogus gali išreikšti visas tris tendencijas – ji kartais gali būti agresyvus, kartais nuolaidus ir kartais pasitraukęs – t.y., taip, kaip to reikalauja situacija. Šios trys tendencijos, tokiu atveju, papildo viena kitą. Todėl normalus žmogus yra lankstesnis nei neurotikas, kuris yra rigidiškas (nelankstus) ir todėl reaguoja į visas situacijas vienodai, ieškodamas jose tik to, kas galėtų patenkinti jo vienintelį poreikį išvengti bazinio nerimo.