Žmonės, turintys paranoidinės asmenybės sutrikimą, paprastai charakterizuojami kaip pasižymintys viskas sritis apimančiu nepasitikėjimu ir kitų įtarinėjimu. Paranoidinės asmenybės sutrikimą turintis asmuo beveik visada bus linkęs manyti, kad kitų žmonių motyvai įtartini arba netgi piktavališki. Šį sutrikimą turintys žmonės mano, kad kiti žmonės juos išnaudos, pakenks jiems ar apgaus, net jei nėra jokių įrodymų, galinčių pagrįsti šiuos lūkesčius. Tam tikrose situacijose visiems žmonėms  gana normalu jaustis paranojiškai (tarkime, laukiantis etatų mažinimas darbe), tačiau žmonės, pasižymintys paranoidinės asmenybės sutrikimu, tai išgyvena ekstremaliai – paranoja juos persekioja praktiškai visuose profesiniuose ir asmeniniuose santykiuose.

Su žmonėmis, turintiems Paranoidinės asmenybės sutrikimą, paprastai nelengva sutarti ir jiems kyla problemų kuriant artimus santykius. Jų perdėtas įtarumas ir priešiškumas gali pasireikšti atviru polinkiu ginčytis, nuolatiniais skundais arba tyliu, akivaizdžiai priešišku ignoravimu. Kadangi šie žmonės itin budriai saugosi potencialių grėsmių, jie gali elgtis suktai, paslaptingai, saugotis ir pasirodyti „šalti“ bei nesugebantys išgyventi šiltų jausmus. Nors tokie asmenys gali pasirodyti objektyvūs, racionalūs ir neemocionalūs,  dažnai jų elgesys pasižymi ištisu spektru nestabilių afektų, o dominuoja priešiškos, užsispyrusios ir sarkastiškos išraiškos. Jų kovinga ir įtari prigimtis gali pasireikšti priešiška reakcija kitiems, o tai patvirtina jų pirminius lūkesčius.

Kadangi žmonės, turintys paranoidinės asmenybės sutrikimą, nepasitiki kitais, jų poreikis būti nepriklausomiems ir autonomijos jausmas  yra itin ryškus. Jiems taip pat svarbu kuo labiau kontroliuoti aplinkinius. Jie nepalenkiami, kritiški, nesugeba bendradarbiauti, o priimti kritiką jiems itin sudėtinga.

Paranoidinės asmenybės sutrikimo simptomai

Nesiliaujantis nepasitikėjimas ir kitų įtarinėjimas, kuomet jų motyvai interpretuojami kaip piktavališki, prasideda ankstyvoje jaunystėje ir pasireiškia įvairiuose kontekstuose  keturiais (ar daugiau) požymių:

  • įtarinėja, neturėdamas (-a) pakankamų įrodymų, kad kiti jį/ją išnaudoja, apgaudinėja ar kitaip kenkia;
  • jį/ją kankina nepagrįstos abejonės dėl draugų ar kolegų ištikimybės ir patikimumo;
  • nenori atsiverti kitiems dėl nepagrįstos baimės, kad informacija bus piktavališkai panaudota prieš jį/ją;
  • nekaltose pastabose ar įvykiuose įžvelgia žeminančiais ar grasinančias žinutes;
  • nuolat ant ko nors griežia dantį, t.y. nesugeba atleisti už įžeidimus ar nepagarbą;
  • mano, kad puolamas jo/jos charakteris ar reputacija, kai kiti tuo tarpu to nepastebi, ir skuba į tai piktai sureaguoti arba atsikirsti;
  • jį/ją nuolat persekioja nepagrįsti įtarimai dėl sutuoktinio ar sekso partnerio nepriklausomybės.

Kaip ir sergant kitais asmenybės sutrikimais, asmuo turi būti bent 18 metų, kad sutirkimą būtų galima diagnozuoti.

Paranoidinės asmenybės sutrikimas labiau būdingas vyrams nei moterims, jį turi nuo 0,5 iki 2,5 % visos populiacijos.

Kaip ir kiti asmenybės sutrikimai, paranoidinės asmenybės sutrikimo intensyvumas paprastai silpsta su amžiumi, daugelis žmonių stipriausius simptomus patiria savo penktame arba šeštame dešimtmetyje.

Kaip diagnozuojamas paranoidinės asmenybės sutrikimas?

Asmenybės sutrikimus, tokius kaip paranoidinės asmenybės sutrikimas, paprastai diagnozuoja psichinės sveikatos specialistas, tarkime, psichologas arba psichiatras. Šeimos terapeutai ir bendrosios praktikos gydytojai paprastai nėra apmokyti ir neturi reikiamų priemonių atlikti tokio tipo psichologinės diagnozės. Galite pirmiausiai pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju apie jūsų problemą, tačiau jie turėtų jus nukreipti pas psichinės sveikatos profesionalą, kad ištirtų ir paskirtų gydymą. Nėra jokių laboratorinių, kraujo ar genetinių testų, kuriais būtų galima diagnozuoti asmenybės sutrikimą.

Daugybė žmonių, turinčių paranoidinės asmenybės surikimą, nesikreipia pagalbos. Žmonės, kuriuos vargina asmenybės sutrikimai, apskritai nesiima gydymosi, kol liga pradeda rimtai trukdyti ar kitaip veikti žmogaus gyvenimą. Taip dažniausiai nutinka, kai žmogaus jėgų ištekliai išeikvojami stengiantis susidoroti su stresu ir įvairiais gyvenimo įvykiais.

Paranoidinės asmenybės sutrikimo diagnozę nustato psichinės sveikatos profesionalas,  palygindamas jūsų simptomus ir gyvenimo istoriją su simptomais, išvardytais aukščiau. Jis nuspręs, ar jūsų simptomai atitinka kriterijus, reikalingus, kad būtų diagnozuotas asmenybės sutrikimas.

Paranoidinė asmenybės sutrikimo priežastys

Šiandien mokslininkai nežino, kas sukelia paranoidinės asmenybės sutrikimą. Esama daug teorijų dėl galimų paranoidinės asmenybės sutrikimo priežasčių. Dauguma profesionalų linkę sutikti su biopsichosocialinio priežastingumo modeliu – tai, yra, kad sutrikimą greičiausiai sukelia įvairūs faktoriai: biologiniai, genetiniai, socialiniai (tarkime, kaip žmogus ankstyvajame vystymosi etape bendrauja su šeima ir draugais bei kitais vaikais) ir psichologiniai (žmogaus asmenybė ir temperamentas, kurį suformuoja aplinka bei kova su stresu). Tai reikštų, kad nėra vieno faktoriaus, kuris būtų lemiamas  – svarbesnis visų trijų faktorių  derinys ir mišrus jų pobūdis. Jei žmogus turi asmenybės sutrikimą, tyrimai rodo, kad yra kiek didesnė rizika, kad šis sutrikimas bus „perduotas“ ir vaikams.

Paranoidinės asmenybės sutrikimo gydymas

Paranoidinės asmenybės sutrikimo gydymui paprastai taikoma ilgalaikė psichoterapija, kurią veda patirties gydant tokius sutrikimus turintis specialistas. Siekiant sumažinti tam tikrus varginančius simptomus, gali būti pasitelkiami ir vaistai.