Savęs vertinimas (pretenzijų lygio metodas)

Savęs vertinimo samprata

Šiuolaikinio gyvenimo aplinkybės verčia žmones konkuruoti vienus su kitais, dėl šios priežasties būtina vertinti savo konkurentus ir save. Tik dėl savęs vertinimo žmonės gali lyginti save su kitais. Dėl plataus šio reiškinio paplitimo yra naudojama daug terminų, kurių tikslas – išreikšti savęs vertinimą. Psichologijos žodyne savęs vertinimas apibūdinamas kaip „individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas“ (Psichologijos žodynas, 1993, p. 263). Tuo tarpu lietuvių kalboje naudojama daug terminų, siekiant įvardinti savęs vertinimą: savęs vertinimas, aš vaizdas, savęs supratimas, aš koncepcija, aš lygis, savimonė ir dar kiti. Vienais atvejais šie terminai pateikiami kaip sinonimai (dažniausiai šnekamojoje kalboje), tačiau mokslinėje literatūroje visi šie terminai turi tam tikrus skirtumus. Painiavos tarp terminų egzistavimą pažymi ir Lekavičienė (2000), Mikelkevičiūtė (2002), Kistner ir kt. (1987).  Terminas „Aš vaizdas“ yra platesnis nei savęs vertinimas, nes jis apima ir kitus komponentus, pavyzdžiui, turėjimą tam tikrų fizinių bruožų ar tam tikrų savybių. Tačiau pasitaiko atvejų, kai šie terminai mokslinėje literatūroje vartojami kaip sinonimai. Dėl šios priežasties kalbant apie savęs vertinimą ar bet kurį iš minėtų terminų, būtina jį apibrėžti. Dėl termino neapibrėžtumo gali kilti nesusipratimų, kai neaišku apie ką kalbama, kas tiriama bei kam tinka gauti rezultatai.

Tokia pat problema egzistuoja ir kitose kalbose, pavyzdžiui, anglų: self-assessment, self-evaluation, self-esteem, self-concept, self-image ir kiti. Kaip ir lietuvių kalboje, taip ir anglų, šie terminai kartais reiškia tą patį, o kartais jie turi kiek skirtingas prasmes. Dėl atsirandančio nesusikalbėjimo mokslinėje literatūroje jau kurį laiką bandoma apibrėžti bei susisteminti naudojamus terminus. „L. E. Wells ir G. Marwell, išnagrinėję daugelį savęs vertinimo aprašymo variantų, suskirstė juos į keturis tipus: 1) savęs vertinimas kaip socialinė nuostata; 2) savęs vertinimas kaip skirtumas tarp nuostatų; 3) savęs vertinimas kaip psichologinė reakcija; 4) savęs vertinimas kaip asmenybės funkcija“ (G. Valickas, 1991).

Tačiau literatūroje pasitaiko ir kitokių savęs vertinimo skirstymų nei pateikė Wells ir Marwell. Viena vertus, terminų skirstymas gali padėti suprasti, ką jie gali reikšti, kokie asmenybės elementai yra vertinami, kita vertus, tai tik dirbtinis bandymas juos susisteminti, nes kiekvienu atskiru atveju į terminą gali būti įtraukiami arba pašalinami tam tikri asmenybės komponentai.

Šiame darbe savęs vertinimo sąvoka suprantama kaip tam tikra savimonės pakopa ar komponentas, kuris jungia asmenybės žinias apie save ir požiūrį į save. Šiuo atveju, kaip vienas iš pagrindinių momentų, išskiriamas savęs įsisąmoninimo lygis: savęs vertinimas suprantamas kaip savo fizinių galimybių, protinių sugebėjimų, interesų, elgesio tikslų ir motyvų požiūrio į save ir t.t. įsisąmoninimas (Foresteling, Morgenstern, 2002; Valickas, 1991). Taigi savęs vertinimas – tai visų asmens charakteristikų įsisąmoninimas ir palyginimas su to asmens susikurtais etalonais. Remiantis šiuo apibrėžimu, galima teigti, jog individas save įvertins taip, kaip įvertina savo gebėjimus ar galimybes tam tikroje situacijoje lyginant su pasirinktu etalonu (Foresteling, Morgenstern, 2002).

Egzistuoja ne tik skirtumas tarp žmogaus savo galimybių įvertinimo ir pasirinkto etalono, bet ir tarp savęs įvertinimo ir realybėje pasiekiamų tikslų. Pavyzdžiui, atliktame tyrime, kuriame buvo stebimi skirtumai tarp savęs vertinimo mokymosi, sveikatos bei darbo srityse ir objektyvaus kitų žmonių įvertinimo, gauta, kad nepriklausomai nuo to, kokioje sferoje atliekamas savęs vertinimas, individai yra linkę save pervertinti (Duning et al., 2004). Toks neatitikimas yra pastebimas pas daugelį žmonių ir tai siejama su tuo, kad naujose situacijose neatkreipiamas dėmesys į jų sudėtingumą. Žmonės prisimena panašias situacijas, kuriose jiems pavykdavo išspręsti problemą, tuomet situacijos yra sutapatinamos. Galiausiai tikimasi, kad naujoji situacija bus išspręsta lengviau, nei anksčiau pasitaikiusios, nes jau yra panašios patirties. Analogiškas principas pastebimas ir tuomet, kai individas turi naujai išmoktus įgūdžius, kurie dar nėra tvirti (Duning et al., 2004).

Dėl šios priežasties atliekant savęs vertinimą itin svarbūs darbai, kuriuose pateikiamas ne tik subjektyvus individų savęs įvertinimas, bet kartu ir palyginimas su realybe. Taip išsklaidomos abejonės, kiek pateiktas savęs įvertinimas yra tikras, atitinkantis tikrovę.

Harter (cit. pgl. Barkauskienė, Skėrytė-Kazlauskienė, 2010) pažymi, kad įvairiose gyvenimo srityse asmuo nėra vienodai kompetentingas, skirtingai vertina savo gebėjimus ir pasiekimus, todėl reikia išskirti skirtingas savęs vertinimo sritis. Todėl šiame darbe nagrinėjamas savęs vertinimas apima žmogaus gebėjimą atlikti užduotis, kurioms spręsti reikia erdvinio mąstymo, orientacijos erdvėje ir laike, atminties, prognozavimo ir kitų kognityvinių funkcijų. Savęs vertinimas suprantamas kaip atliktų darbų sėkmingumo įvertinimas ir gebėjimas prognozuoti, kokio sunkumo tos pačios rūšies užduotis gali išspręsti tiriamasis.

Savęs vertinimo tyrimo metodai

Savęs vertinimas dėl savo praktinės reikšmės ne tik tiriamas mokslininkų, tačiau yra pritaikomas kasdienybėje, pavyzdžiui, tai gali būti vienas iš lemiamų faktorių įsidarbinant. Į asmenybės tyrimus dažnai yra įtraukiami ir savęs vertinimo lygio bei adekvatumo komponentai, nes savivertė yra viena iš asmenybės charakteristikų, lemiančių žmogaus pasirinkimus, motyvaciją bei elgesio ypatumus. Paprastai skiriami trys savęs vertinimo metodų tipai: tiesioginiai, netiesioginiai ir psichosemantiniai. Tiesioginiai savęs vertinimo metodai paremti tiriamojo pateikiama informacija. Šių metodų privalumas – paprastumas, tačiau yra nemažas trūkumas, kad tiriamojo informacija gali būti iškreipta. Tiesioginiams tyrimo metodams priklauso įvairių savybių rangavimas, Dembo-Rubenštein poliarinių profilių metodika, V. Stolino „požiūrio į save“ klausimynas, M. H. Kuhn „20 tvirtinimų apie save“ testas bei M. Rosenberg savigarbos skalė. Netiesioginiai savęs vertinimo metodai atskleidžia savęs vertinimo ypatumus tarpišku būdu (Valickas, 1991). Taikant šiuos metodus nebelieka socialinio pageidaujamumo pasireiškimo. Pagrindiniai netiesioginiai savęs vertinimo metodai: F. Hoppe „pretenzijų lygis“, SvSNT (savęs vertinimo sistemos netiesioginio tyrimo) metodika, projekcinės metodikos. Plačiausiai naudojami psichosemantiniai savęs vertinimo metodai yra repertuarinių gardelių technika bei semantinio diferencijavimo skalės.

Užsienyje asmenybei tirti yra sukurta daug įvairių metodų, kurie sukurti testų, klausimynų, skalių, eksperimentų ir kitomis formomis. Lietuvoje asmenybės tyrimo instrumentų yra kur kas mažiau. Dažniausiai asmens savęs vertinimas atliekamas šiais metodais: Dembo-Rubenštein poliarinių profilių metodika, įvairių savybių rangavimo metodas, Stolino požiūrio į save klausimynas, Rosenberg savigarbos skalė, Hoppe pretenzijų lygio metodika ir kiti (Valickas, 1991).

Daugelis užsienyje sukurtų ir į lietuvių kalbą verčiamų instrumentų nėra tinkamai paruošti – psichometrinių charakteristikų nėra. Dažniausiai Lietuvoje naudojama Rosenberg savigarbos skalė, kurios naudojimas mokslo darbams yra laisvai prieinamas. Šią savigarbos skalę sudaro 10 teiginių, pavyzdžiui, „aš norėčiau labiau pasitikėti savimi“, „aš manau, kad turiu daug gerų savybių“, „iš esmės aš esu patenkintas savimi“ (Fisher, Corcoran, 1994). Kitas, taip pat populiarus Lietuvoje savęs vertinimo metodas – semantinio diferencijavimo skalės. Jose pateikiamos tam tikros priešingų reikšmių savybės, pavyzdžiui, negabus – gabus, tingus – darbštus. Tiriamieji įvertina save pateiktuose savybių kontinuumuose. Rosenberg savigarbos skalė bei semantinio diferencijavimo skalės turi psichometrines charakteristikas.

Taigi savęs vertinimo metodų, taikomų Lietuvoje, yra pakankamai daug ir įvairių. Plačiau aptarsime F. Hoppe eksperimentinę pretenzijų lygio metodiką.

Pretenzijų lygis

Terminą pretenzijų lygis pirmą kartą pavartojo F. Hoppe dar 1930 metais eksperimentinėje psichologijoje (J. Frank, 1935). Pretenzijų lygis buvo suprantamas kaip asmens lūkesčiai, tikslai ar reikalavimai savo ateities pasiekimams. Šį supratimą vėliau susiaurino K. Lewin: pretenzijų lygis yra asmens vertinimas ateities veiklai, kai žino savo galimybes toje srityje iš ankstesnės patirties (J. Frank, 1935). Taip pat K. Lewin (cit. pgl. J. Frank, 1935) pateikė tris sąlygas:

1. Pretenzijų lygis turi būti kiek galima aukštas. Jis turi būti aukštesnis nei praeitos sėkmingos veiklos rezultatai.
2. Pretenzijų lygis turi būti kiek galima artimesnis ateities sėkmingai veiklai.
3. Poreikis išvengti nesėkmės, nes nesėkmė yra prastesnis veiklos rezultatas nei pretenzijų lygis.

Metodas pagrįstas skirtingo sunkumo užduočių sprendimu, reakcijomis į sėkmę bei nesėkmę, siekimą tęsti tyrimą arba jį nutraukti. Pretenzijų lygiu laikoma riba, kur tiriamasis sugeba arba nesugeba išspręsti užduoties, atsižvelgiant į tai, kaip kinta pretenzijos patyrus sėkmę ar nesėkmę. Taigi matuojant pretenzijų lygį svarbu, kokio sunkumo užduotis kaskart renkasi tiriamasis, atlikęs ankstesnę užduotį. Tokiu būdu tiriamasis įvertina save duotojo eksperimento sąlygomis.

Nemažai autorių pretenzijų lygio metodiką įvardija kaip netiesioginį savęs vertinimo metodą. Tokius duomenis pateikia Gilinsky (1949), Rotter (1942), Steiner (1957) ir kiti. Darbų, kurie nurodo ryšį tarp pretenzijų lygio ir savęs vertinimo, gausu XX amžiaus pirmoje pusėje. Tačiau vienareikšmiškai sutapatinti pretenzijų lygio su savęs vertinimu negalima, nes yra ir priešingų duomenų. Nesutapimą tarp pretenzijų ir savęs vertinimo pažymi Bložovič ir Slavina, Borozdina ir Vidinski (Borozdina, 1986). Atliktame tyrime autorės siekė parodyti nesutapimą tarp šių dviejų konstruktų. Gauti rezultatai, kuriuose tik 30 procentų visų atvejų buvo stebimas sutapimas pagal aukštį tarp pretenzijų lygio ir savęs vertinimo (cit. pgl. Borozdina, 1986). Dėl šios priežasties klausimas, kiek pretenzijų lygis atitinka savęs vertinimą, išlieka atviras iki šių dienų.

Atliktų tyrimų, kuriuose teigiama, kad pretenzijų lygis visiškai neatspindi savęs vertinimo, nėra, tačiau diskusija kyla tarp to, kiek pretenzijų lygis gali atspindėti savęs vertinimą. Ryšio buvimą tarp pretenzijų lygio ir savęs vertinimo galima pagrįsti ir tuo, kad į kai kurias metodikas, kurios matuoja visapusišką savęs vertinimą, yra įtraukiamas ir pretenzijų lygis. Pavyzdžiui, pretenzijų lygis matuojamas DOSC-H (Dimensions of self-concept scale form H), penkių ir šešių faktorių klausimynuose (Paik, Michael, 2003).

Pretenzijų lygio matavimo sudėtingumą lemia tinkamų užduočių paruošimas. Dažnai tyrimuose siekiama išmatuoti savęs vertinimą kitose srityse nei metodika yra pritaikyta, neatsižvelgiama į tai, jog pretenzijų lygis, kaip ir savęs vertinimas, dėl skirtingų kompetencijų, gebėjimų bei pasiekimų gali skirtis įvairioms gyvenimo sritims. Tai patvirtina atlikti tyrimai, pavyzdžiui, Galbrait ir kolegos (2008) teigia, kad savęs vertinimas vienoje srityje neatitinka savęs vertinimo kitose. Kitais žodžiais tariant, tas pats asmuo vienoje srityje gali būti vertinamas aukštai, o kitoje – žemai. Todėl ištyrus savęs vertinimą vienoje srityje, negalima kalbėti apie savęs vertinimą, kaip apie bendrą asmenybės savybių rinkinį. Dėl šios priežasties vienais atvejais kalbama apie savęs vertinimą kognityviniuose sugebėjimuose, kitais – gebėjimą atlikti tam tikrą veiksmą, ir pan. Visais šiais atvejais savęs vertinimas skirsis.

Svarbu pažymėti, jog minėtuose Bložovič ir Slavina, Borozdina ir Vidinski darbuose (Borozdina, 1986) pretenzijų lygio ir savęs vertinimo atlikti matavimai buvo skirtingose srityse: pretenzijų lygis matuotas tiriamiesiems sprendžiant užduotis, kurias atlikti reikia gerų kognityvinių funkcijų, o savęs vertinimas matuotas apimant daugiau sričių – tirtas bendras aš vaizdas. Toks skirtingų sričių savęs vertinimo lyginimas galėjo lemti mažą sutapimą tarp pretenzijų lygio ir savęs vertinimo aukščio. Tuo tarpu Steiner (1957), apibrėžusi savęs vertinimą atitinkamai matuotam pretenzijų lygiui, pažymi šių konstruktų atitikimą. Todėl pretenzijų lygį galime laikyti savęs vertinimu, kai kalbama apie savęs vertinimą toje srityje, kurią matuoja pretenzijų lygis. Šiame darbe remiamasi siauresniu savęs vertinimo supratimu, kai savęs vertinimas analizuojamas kognityvinių sugebėjimų srityje. Toks sampratos susiaurinimas leidžia apibrėžti pretenzijų lygio metodą, parengtą kognityvinėms užduotims, kaip kognityvinį savęs vertinimo metodą.

Taip pat labai svarbu išsiaiškinti, kiek savęs vertinimas atspindi realius žmonių pasirinkimus bei poelgius, nes paprastai tiesioginės savęs vertinimo metodikos neatspindi realiame gyvenime esančių rezultatų dėl atlikimo šališkumo, atliekant tyrimą pasireiškiančio socialinio pageidaujamumo. Dėl šios priežasties mokslininkai ėmė nagrinėti skirtumus tarp šaltinių, kurie teikia informaciją apie savęs vertinimą. Achenbach ir kolegos (2005) atliko meta-analizę apie skirtingus informacijos pateikėjus ir pastebėjo, kad yra žemos koreliacijos tarp rezultatų, kuriuos pateikia tiriamasis, ir rezultatų, kuriuos pateikia kiti apie tą patį tiriamąjį. Tai patvirtina ir Holden su Troister (2009). Tuo tarpu „pretenzijų lygio metodikos privalumas ir kartu pranašumas prieš tiesioginius tyrimo metodus yra tas, kad ji leidžia palyginti tiriamojo savęs vertinimą su jo veiklos rezultatais bei elgesio ypatumais“ (G. Valickas, 1991).

Savęs vertinimo parametrai

Įvairūs autoriai išskiria labai daug savęs vertinimo charakteristikų, tačiau dažniau pasikartojantys yra: aukštis, adekvatumas, stabilumas. Šiuos savęs vertinimo parametrus kaip pagrindinius išskiria ir Strube ir kolegos (1986). Adekvatumas yra viena svarbiausių savęs vertinimo charakteristikų, kuri parodo sutapimą tarp žmogaus savęs įvertinimo ir objektyvaus įvertinimo (Strube et al., 1986). Panašų apibendrinimą pateikia G. Valickas: „Adekvatumo laipsnis gali būti nustatomas dviem pagrindiniais būdais: a) lyginant tiriamojo savęs vertinimą su konkrečiais veiklos rezultatais bei atitinkamų savybių pasireiškimu realiame gyvenime; b) lyginant tiriamojo savęs vertinimą su kitų žmonių (ekspertų) vertinimais“ (Valickas, 1991). Dažnai pastebimas savęs vertinimo neadekvatumas. Skiriamos trys savęs vertinimo adekvatumo rūšys: adekvatus – atitinkantis tikrovę, neadekvačiai aukštas ir neadekvačiai žemas. Kai savęs vertinimas yra neadekvačiai aukštas, tuomet stengiamasi paslėpti elementus, kurie parodo žemą savęs įvertinimą, išlaikant bendrą savęs vertinimo aukštį didesnį nei yra iš tiesų (Sedikides, 1993). Priešingas neadekvačiai aukštam savęs vertinimui yra neadekvačiai žemas. Žmogus, žemiau vertinantis save, nepasitiki savimi, labai jautriai reaguoja į kritiką ar nepritarimą, yra pernelyg drovus ir nedrąsus. Tuo tarpu neadekvačiai aukštesnis savęs vertinimas dažnai skatina maksimalizmą, savęs pervertinimą bei nepakankamą aplinkinių įvertinimą (Valickas, 1991). Adekvatus savęs vertinimas parodo, kad individas tikroviškai vertina aplinką, savo galimybes bei sugebėjimus.

Pretenzijų lygio metodika, kaip savęs vertinimo metodas, leidžia pasiekti aukštą įvertinimo adekvatumą, nes nuolatos yra lyginamas individo savęs vertinimas su jo atlikimo rezultatu. Taigi naudojant pretenzijų lygio metodą galima patikrinti, kiek individo savęs vertinimas yra atitinkantis tikrovę, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas individas, vertinamas pretenzijų lygio metodu, pateiks adekvatų savęs vertinimą. Kai tiriamasis pasižymi aukštu savęs įvertinimo siekiu, nesėkmių korekcija, savo veiksmų vertingumo pasitikėjimu, jo savęs vertinimas yra adekvatesnis. (Borozdina, 1986).

Aukštis yra pagrindinė kiekybinė savęs vertinimo charakteristika. Jis nustatomas pagal vienetų (balų) kiekį, kurį priskiria sau tiriamasis, apibūdindamas vienos ar kitos savybės pasireiškimo laipsnį. Tradiciškai išskiriami aukštas, vidutinis ir žemas savęs vertinimo lygiai (Valickas, 1991). Metodai, skirti tirti savęs vertinimą, pateikia aukščio rezultatą, kuris gali būti taikomas tik tam asmeniui, kuriam buvo atliktas savęs vertinimas, ir toms sritims, kurias tiria pasirinktas metodas. Todėl negalima daryti platesnių išvadų. Atlikus matavimus keliems asmenims tuo pačiu metodu, galima savęs vertinimo aukščius palyginti, tačiau tokiu atveju išlieka savęs vertinimo lyginimas tose srityse, kurias tiria naudotas metodas.

Savęs vertinimo stabilumas yra trečioji pagrindinė savęs vertinimo charakteristika. Stabilumas mokslinėje literatūroje būna išskaidytas į du smulkesnius parametrus: pastovumą ir labilumą (Wells, Sweeney, 1986). Tačiau toks skirstymas yra dirbtinis, nes mažesnis stabilumas lemia didesnį labilumą ir atvirkščiai. Apie savęs vertinimo pastovumą galima spręsti atlikus pakartotinius tyrimus ir palyginus tų pačių savybių įvertinimo lygį po tam tikro laiko intervalo (Valickas, 1991). Todėl kalbėti apie savęs vertinimo stabilumą atlikus tyrimą vieną kartą negalima. Tuo tarpu pretenzijų lygio metodas leidžia įvertinti tiriamojo labilumą tyrimo metu (cit. pgl. Borozdina, 1986). Tai priklauso nuo tyrimo suplanavimo: kuo daugiau užduočių sprendžia tiriamasis, tuo tikslesnius duomenis apie tiriamojo pretenzijų lygio labilumą galima gauti tyrimo metu (cit. pgl.  Borozdina, 1986).

Aukštį, adekvatumą bei stabilumą – savęs vertinimo parametrus turi ir pretenzijų lygio metodika. Šiame darbe pretenzijų lygis yra laikomas savęs vertinimo metodika, todėl šie trys parametrai svarbūs nustatant pretenzijų lygį.