Nors rašome kasdien – rašinėlius mokykloje, referatus universitete, motyvacinius laiškus dėl darbo, projektus darbovietėje ar laiškus mylimajam – nė nesusimąstome, kokią galią gali turėti parašytas žodis. Rašymas – puiki psichoterapijos priemonė, padedanti išlaisvinti emocijas, atsipalaiduoti, geriau suprasti save ar įprasminti tam tikrus įvykius. Nebūtina išleisti knygą, tačiau pažinti save per kūrybą nepakenktų visiems.

Dar mokykloje išgirstame verdiktą – arba turi talentą rašyti, arba ne. Bet kaip galime apie jį sužinoti nepabandę? Rašyti gali kiekvienas, tačiau ne visi žino kaip. Keletas priemonių, padėsiančių išlaisvinti vidinį kūrėją.

Šeši kūrybos draugai

Mokslininkai nustatė, kad bet kokios kūrybos vaisius priklauso nuo šešių dalykų: talento, motyvacijos, kūrėjo asmenybės, kūrybinio klimato, žinių ir meninių priemonių.

Talentas, arba specifiniai sugebėjimai tam tikroje srityje, yra svarbus, tačiau kiekvienas pažįstame bent vieną niekuo neišsiskiriantį žmogų, darbe pasiekusį neįtikėtinų aukštumų, ir bent kelis labai gabius, bet taip ir nieko nesukūrusius asmenis. Kad ką nors sukurtume, turime to labai norėti ir, svarbiausia, daryti. Motyvai gali būti įvairūs – užsidirbti pinigų, tapti žymiu autoriumi ir pan. Intravertams rašymas – vienintelė galimybė bendrauti.

Be galo svarbu, kad rašinyje žmogus turėtų ką pasakyti. Pažįstu ne vieną asmenį, gebantį suteikti kūriniui nepriekaištingą formą, tačiau jų rašiniai negyvi ir banalūs. Daugiau turi pasakyti drąsūs žmonės su spalvinga gyvenimo patirtimi ir turtingu vidiniu pasauliu. Išmokti būti nenuobodžiam – gana sunkus uždavinys. Kuriant labai svarbus ir kūrybinis klimatas. Nepalankioje aplinkoje kurti sunku, pvz., rašyti diplominį darbą, kai trūksta laiko ar įsivaizduojant kritišką komisiją. Geros atmosferos pavyzdys – palaikanti kūrybinių dirbtuvių grupė, bendraminčiai ir kolegos, kurie tiki jūsų potencialu. Rašymui svarbios ir žinios – jų neturėjimas pasireiškia naivia, mėgėjiška kūryba, tačiau svarbiausios originalias idėjas išlaisvinančios kūrimo priemonės. Pagalvokite, kurio iš šešių komponentų jums labiausiai trūksta? Kai yra diagnozė, galima skirti ir gydymą.

 

Nuraminkite vidinį kritiką

Filologiją baigę studentai dažnai sako: „Mes supratome, kad vis tiek neparašysime geriau už Nabokovą…“ Šalin vidinį redaktorių! Jis – vienas didžiausių kūrybos trikdžių. Juk savito balso išmokti neįmanoma, jį tik galima atrasti ir pažinti. Vidinis kritikas sunaikina dar negimusias idėjas, todėl svarbu pastebėti ir laiku pažaboti neigiamas mintis („Aš vis tiek nesugebėsiu“). Paprastai mąstome taip: generuojame idėją, ją įvertiname, generuojame ir vėl įvertiname. Kuriant reikia mąstyti kitaip – generavimo procesą atskirti nuo vertinimo. Užrašykite kilusias mintis, bet jų nevertinkite, nekritikuokite. Idėjos kuria idėjas, todėl rašykite viską, kas šauna į galvą. Prie jų galėsite bet kada sugrįžti ir pataisyti.

Susipažinti su vidiniu kritiku gali padėti šis pratimas: keletą kartų pakartokite: „Aš labai gabus ir produktyvus rašytojas, kūrėjas.“ Stebėkite, kokios ateina mintys. Aš pagalvoju: „Na, ir kokia tu kūrėja? Tu – menkai apsiskaičiusi psichologė.“ Tai – vidinio kritiko balsas!

Atlikite kelionę laiku, suraskite tris didžiausius jūsų kūrybiškumo priešus. Gal tai dėstytojas? O gal mama? Būkite kuo tikslesnis. Labai svarbu atsiminti kūrybinei savimeilei padarytą žalą. Pagalvokite, ką dabar galite pasakyti vidiniam kritikui. Pvz.: „Kai tik pradėjau kurti ir tu pasakei, kad aš negabus ir niekada netapsiu meninku, mano pasitikėjimas savimi sužlugo. Dabar suprantu, kad taip atsainiai galėjai pasielgti dėl to, kad pats nieko nesukūrei.“ Gynybinė kalba nebūtinai turi būti protinga, ji gali būti sakoma iš „vidinio vaiko“ pozicijos – emocingai ir laisvai. Kai viduje atgimsta „vidinis vaikas“, mes išsivaduojame nuo suaugusiųjų taisyklių ir logiškumo, tampame emocingesni, atviresni, kūrybingesni, bet drauge kaip vaikai galime lengviau išsigąsti ar įsižeisti.

 

Kaip išlaisvinti mintis?

Dauguma menininkų trokšta pamatyti, kas plaukia pasąmonės kanalu, ir sužvejoti ten ką nors naudingo, nes ši srovė yra mūsų kūrybingumo esmė. Ją nėra sunku apčiuopti – tereikia pasiduoti laisvam rašymui. Pabandykite popieriaus lape užfiksuoti bet kokias į galvą ateinančias mintis. Kai kas siūlo tai daryti tuo pačiu dienos metu visą savaitę. Rašant draudžiama sustoti, jei nėra jokių minčių, taip ir rašykite: „Nežinau, apie ką rašyti, taip nežinau, kad nebegaliu, nuo pat ryto išvis nieko negaliu, nors arbatą išsiviriau skanią…“ Jeigu jaučiate įtampą, pasiklausykite atpalaiduojamos muzikos.

Laisvas rašymas gali pasitarnauti keliems tikslams ateityje. Pirma, jis padeda atsipalaiduoti ir patikėti, kad mokate rašyti. Antra, taip rašant galima aptikti temų, suvokti, kas jums iš tikro svarbu, ir vėliau šias temas išplėtoti. Laisvojo rašymo fragmentai gali praversti taip pat kaip ir dienoraščio fragmentai, kai kokio nors teksto struktūrą norėsite užpidyti gyvomis detalėmis, jausmais, mintimis. Net jei nieko daugiau nerašytumėte, laisvasis rašymas veikia panašiai kaip budistinė meditacija, po kurio įvyksta vidinis „apsivalymas“ ir nusiraminimas.

Nors rašoma visiškai laisvai, reikia laikytis kelių nurodymų. Nerašykite vien tik apmąstymų apie gyvenimą, apibūdinkite aplinką, garsus, spalvas, vaizdus, skonius, kvapus, veiksmus, dialogų nuotrupas. Cituokite, girkitės ir girkite. Keikite kritikus. Kurkite sau laiškus. Eiliuokite, skanduokite, pieškite. Rekomenduojama rašyti ir dienoraštį. Dienoraštis – kūrybos kūnas ir kraujas, kurį panaudosite savo tolesniuose rašiniuose. Galite pabandyti Džeko Keruako pamėgtą rašymo būdą – vadinamąjį transo rašymą. Laisvos asociacijos turi būti rašomos beveik hipnotiniame sapne, pavyzdžiui, tik pramerkus akis lovoje.

Laisvas rašymas atpalaiduoja, bet gauta medžiaga labai padrika. Jei jūsų būsena tinkama, galite pradėti rašyti turėdamas minimalų rėmą – idėją: parašykite apie šią žiemą; apie ryškesnį jausmą; apie tai, kuo tikite; knygų lentynoje suraskite jus dominančią knygą ir rašykite būdamas tos būsenos, kurią įkvėpė autorius; rašykite apie svarbius santykius; po įdomaus susitikimo užrašykite, ką išgirdote ar kalbėjote; tyrinėkite savo dienoraštį, ieškokite raktažodžių ir rašykite apie juos; aprašykite įvykį, kuris pakeitė jūsų gyvenimą ir t. t.

 

Suteikite formą

Redagavimas – ne mažiau psichologiškai sunkus etapas kūryboje. Kai kam gaila niokoti jau parašytas mintis. Kai kas nori tekstą sutvarkyti vienu prisėdimu ir susierzina, kai neišeina. O juk net patyrusių rašytojų pirmiems eskizams būdingas fragmentiškumas, neiškus siužetas, nelygus stilius.

Jeigu redaguojate iš karto, dar „neatvėsęs“ po kūrybinio įkvėpimo, vargu ar pakelsite ranką prieš parašytus žodžius. Turite būti pasirengęs tokiai operacijai. Kai kurie žmonės, parašę kūrinį, padeda jį į šalį ir prie jo sugrįžta tik po kurio laiko, atsiradus emociniam atstumui. Atsitraukimo metu pasąmonė sukuria gerų idėjų taisymui.

Nepulkite dailinti kalbos iš karto. Tai – paskutinė teksto redagavimo stadija. Pirmiausia reikia suprasti, ką norite šiuo kūriniu pasakyti. Sudarykite trumpą planą, suskirstykite rašinį į esmines teksto dalis ar siužetą. Taip pamatysite, ko jame trūksta. Apgalvokite, kokia pagrindinė mintis ryškėja jūsų darbe ir ar visos teksto dalys su ja susijusios. Kai kurie iš karto pradeda nuo plano, bet dažniausiai jo reikia ieškoti nagrinėjant tai, kas atsiskleidė pirmajame eskize. Sudarius planą pirmas eskizas perrašomas, paliekant tai, kas atitinka planą, ir kuriamos trūkstamos teksto dalys.

Kūrinį verta trumpinti trečdaliu. Skaitytojai yra žiaurūs – jie nejaučia sąžinės graužaties, palikę nebaigtą skaityti kūrinį, todėl rašytojas turi būti dar žiauresnis. Palikite tik reikalingus žodžius, ieškokite kiekvienos pastraipos esmės, kabinkite esminius dalykus vieną po kito, laikykitės tvarkos.

Po šios „operacijos“ reikia rasti miglotas kūrinio vietas, išplėtoti neišbaigtas dalis ir parašyti taip, kad skaitytojui viskas būtų suprantama. Per aišku nebūna. Veiksminga priemonė – savo tekstą kam nors perskaityti balsu (kad ir vaikui ar diktofonui) ir skaitant jį redaguoti – nevykusios, neskambančios teksto dalys bemat išlįs kaip yla iš maišo.

Redaguojant reikia peržiūrėti kūrinio dinamiką, veikėjus, kalbos detales ir daug kitų dalykų – bet tai jau nebe psichologijos sritis.

Turbūt yra tekę skaityti beveik gerų kūrinių. Kas autoriams neleidžia susiimti ir parašyti gerai iki galo? Svarbu nepersistengti. Nepasmerkite savo kūrinio, neišmeskite jo iš širdies. Ieškokite to džiaugsmo, tos energijos, kuri buvo pirmajame eskize. Perrašome tam, kad su kiekvienu eskizu rastumėme kažką naudingo galutiniam variantui. Kai kas niekada nebaigia taisyti, kai kas jaučia, kada kiekvienas žodis atsiduria ten, kur reikia, ir jau yra nepajudinamas.

 

Gyventi kaip rašytojui – veiksmingiau už psichoterapiją?

 

Jei norite gerai rašyti, reikia bent iš dalies gyventi rašytojų gyvenimą. O koks jis? Visų pirma daug rašant, rašymas gerėja. Neįmanoma peršokti vieno etapo ir pereiti prie kito, neįdėjus fizinių pastangų. Rašant reikia stebėti daugelį dalykų iš karto – stengtis įsivaizduoti, o ne pasakoti, jausti teksto skambėjimą, kurti įtemptą siužetą ir t. t. Tai panašu į mokymąsi vairuoti – iš pradžių atrodo neįmanoma galvoti ir apie pavaras, ir apie žibintus, ir apie kelio ženklus vienu metu, bet paskui tai vyksta automatiškai.

Kai kurie žmonės taip įninka į saviraišką, kad pamiršta skaityti kitų kūrybą. Patyrinėkite ją – kokiomis priemonėmis kuriama įtampa, kaip rašomas dialogas ir t. t. Bet tai – tik praktiniai būdai. Svarbiausia į rašymą išmokti žiūrėti kaip į procesą ir juo mėgautis. Kūryba padeda sumažinti neapibrėžtumą, kai nežinai, ko bijai, ko nori ir ką myli; ji reikalauja dvasinio susikaupimo, mobilizacijos. Jei rašytojas nesutelkia dėmesio, ir skaitytojas nesutelks. Norint ką nors užrašyti, reikia nustoti blaškytis, įsigilinti į savo jausmus ir mintis, nukreipti jų vagą į norimą temą.

Tekstai gali padėti kitiems jus pažinti ir sumažinti vienišumą – rašymas moko kalbėti nuoširdžiai, už herojaus nugaros galima atidengti tai, kas šventa ar gėdinga. Nuo išsipasakojimo ne tik lengvėja, bet ir atsiranda galimybė būti suprastam – juk raštu galima apgalvoti ir perteikti daug subtilesnius dalykus nei žodžiu.

Bet svarbiau, kas vyksta su pačiu rašytoju. Rašymas gali turėti tokį pat gydomąjį poveikį kaip meno terapija ar individuali psichoterapija.

Norint gerai rašyti, reikia turėti idėjų, nuolat jas papildyti, o tai reiškia – būti aktyviam, gyventi įdomų ir turiningą gyvenimą. Galima pasinaudoti įdomia kitų patirtimi, kitų žmonų kūryba. Žinoma, išorinio aktyvumo neužtenka – reikia ir vidinio atsivėrimo, imlumo. Susidomėti gyvenimu gali trukdyti ne tik išorinė rutina, bet ir neigiamos emocijos – nuoskaudos, liūdesys. Pažiūrėkime į įsimylėjusius žmones – ar jiems nuobodu gyventi? Žmogus tampa gyvesnis ir dėl skausmingų išgyvenimų, kai jis drąsiai priima gyvenimo iššūkius.

Kuo geriau klausotės, tuo geriau rašote. Galima klausytis vidinio balso, žmonių, apibūdinti savo patirtį be išankstinių mąstymo schemų ir bandyti joje įžvelgti esmę. Rašytojo užduotis – tapti savo realybės turistu, priversti kasdienybę atgyti ir kolekcionuoti ypač gyvus, prasmingus momentus. Ieškodamas idėjų kūriniui žmogus geriausiai suvokia save ir pasijunta savimi.

Rašymas – tarsi komposto darymas: kaupiame patirtį, vėliau ją pamatome iš šalies. Rašytojas gyvena kelis kartus – gyvena kaip ir kiti žmonės, vėliau, užrašydamas ir redaguodamas savo gyvenimo įvykius, jis dar daug kartų juos išgyvena, pažvelgia į įvykius iš naujos perspektyvos, suteikia jiems kitų prasmiųi. Tai nėra lengva – daugelis žmonių yra linkę pamiršti praeitį arba per greitai jai priklijuoti etiketes, o rašytojas mokosi būti su savo jausmais ir patirtimis, neskubėdamas jų vertinti. Dėl to jis turi daugiau galimybių kurti savo ateitį mokydamasis iš klaidų, yra laisvesnis nuo praeities naštos (pabandykite parašyti novelę apie kurį nors vaikystės išgyvenimą ir bemat tuo įsitikinsite). Rašančiam žmogui įvyksta tie patys dalykai, kurie vyksta klientui psichoterapijos metu, – jis gali pažvelgti į tolimiausius savo sielos kampelius, į savo pasąmonę, ją priimti ir pergalvoti, integruoti. Rašymo procesas – tai daugiau nei tik rišlus žodžių užrašymas lape, tai ir sielos darbas, dvasios pastanga: „Rašau grožinę literatūrą dėl tos pačios priežasties, kodėl žmonės tiki Dievą: noriu suteikti gyvenimui prasmę ir tvarką.“ Mokymasis rašyti – tai viena sunkiausių, o kartu ir viena labiausiai turtinančių užduočių.

 

Pirmą kartą spausdinta “Psichologija tau”