Įžanga
Visi žinome, kas yra pyktis. Visi esame tai patyrę: ar tai būtų trumpas susierzinimas ar galingo įsiūčio banga. Pyktis yra visiškai normali, dažniausiai sveika ir žmogiška emocija. Tačiau kai ji tampa nebekontroliuojama ir destruktyvia, kyla problemos— nesklandumai darbe, asmeninių santykių bėdos, suprastėja bendra gyvenimo kokybė. Apima jausmas, kad esate valdomi neprognozuojamos galingos emocijos. Šis straipsnis padės jums suprasti ir kontroliuoti pyktį.
Kas yra pyktis?
Pykčio prigimtis
Pyktis, pasak dr. Charleso Spielbergo, psichologo, tyrinėjančio pykčio stadijas — „tai emocinė būsena, kurios intensyvumas svyruoja nuo lengvo susierzinimo iki galingo įtūžio ir įsučio“. Kaip ir daugelis kitų emocijų, jį lydi fiziologiniai ir biologiniai veiksniai: kai supykstate, padažnėja jūsų pulsas, pakyla kraujo spaudimas bei energijos hormonų, adrenalino ir noradrenalino lygis.
Pyktį gali sukelti tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Pyktis gali būti nukreiptas į konkretų žmogų (pvz., bendradarbį ar vadovą) ar įvykį (transporto spūstis, atšauktas skrydis). Pyktis gali kilti ir kai jaudinatės dėl problemų ar jas analizuojate, jį iššaukti gali ir prisiminimai apie traumuojančius ar įsiūtį sukėlusius įvykius.
Pykčio išraiška
Instinktyvus natūralus būdas išreikšti pykti — tai reaguoti agresyviai. Pyktis — tai natūrali reakcija į grėsmę, padedanti mums išlikti: jis skatina galingus, dažnai agresyvius jausmus ir elgesį, leidžiančius mums kovoti ir apsiginti iškilus pavojui. Taigi, tam tikra pykčio dozė leidžia mums išgyventi.
Kita vertus, negalime fiziškai užsipulti kiekvieno mus erzinančio ar supykinusio žmogaus ar objekto: įstatymai, visuomenės normos ir mūsų protas nustato ribas, kiek gali išsikeroti mūsų pyktis.
Žmonės naudoja įvairius sąmoningus ir nesąmoningus būdus kontroliuoti savo pyktį. Pagrindiniai būdai: išreiškimas, malšinimas ir nusiraminimas. Tvirtai išsakyti savo jausmus, tačiau vengti agresijos — pats sveikiausias būdas išreikšti pyktį. Norint to pasiekti, būtina išmokti labai aiškiai parodyti, ko norite ir patenkinti savo poreikius nekenkiant kitiems. Jei norite tvirtai išsakyti savo jausmus nereiškia būti įkyriems ar reikalauti — svarbu gerbti save ir kitus.
Pyktį galima numalšinti, o tada transformuoti ar nukreipti kita linkme. Taip atsitinka, jei laikote pyktį, bet liaujatės apie jį galvoję ir sutelkiate dėmesį į ką nors pozityvaus. To tikslas — užslopinti ar numalšinti savo pykti ir pakeisti į konstruktyvesnį elgesį. Čia slypi pavojus, kad jei toks atsakas nebus nukreiptas į išorę, pyktis gali atsisukti į vidų — į jus. Į save nukreiptas pyktis gali sukelti hipertenziją, aukštą kraują spaudimą ar depresiją.
Neišreikštas pyktis sukelia kitas problemas. Tai gali sukelti patalogines pykčio išraiškas, kaip, pavyzdžiui, pasyviai agresyvus elgesys (žmogus netiesiogiai keršija kitiems, šiems net nežinant kodėl, užuot išsiaiškinę su jais akis į akį) arba žmogus nuolat nusiteikęs ciniškai ir priešiškai. Žmonės, kurie nuolat žemina kitus, viską kritikuoja, laido ciniškus komentarus, dar nėra išmokę konstruktyviai išreikšti savo pykčio. Nieko keisto, kad šiems žmonėms retai pasiseka užmegzti sėkmingus santykius.
Kitas būdas — nusiraminti. Ne tik kontroliuoti savo išorinį elgesį, bet ir vidines reakcijas, stengtis sulėtinti pulsą, „nuleisti garą“ ir leisti jausmams atslūgti.
Kaip dr. Spielbergas pastebi: „jei nė viena iš šių trijų technikų nesuveikia, kažkam bus blogai“.
Pykčio valdymas
Pykčio valdymo tikslas yra sumažinti tiek emocijas, tiek pykčio sukeltą fiziologinį susijaudinimą. Negalite atsikratyti ar išvengti dalykų ar žmonių, kurie jus siutina ar jų pakeisti, bet galite išmokti kontroliuoti savo reakcijas.
Ar jūs per daug piktas?
Esama fiziologinių testų, kurie matuoja pykčio intensyvumą, kiek jūs linkęs į pyktį ir kaip su juo tvarkotės. Jei nebesugebate kontroliuoti elgesio ar jūsų elgesys grėsmingas, gali prireikti pagalbos iš šalies norint rasti tinkamesnių būdų susidoroti su šia emocija.
Kodėl kai kurie žmonės piktesni nei kiti?
Anot dr. Džerio Deffenbacherio, psichologo, tyrinėjančio pykčio valdymą, kai kurie žmonės tikrai yra labiau „karštakošiai“ nei kiti: jie supyksta greičiau ir stipriau nei vidutinis žmogus. Taip pat esama žmonių, kurie savo pykčio nereiškia garsiai ir teatrališkai, bet juos būtų galima pavadinti chroniškais bambekliais. Žmonės, linkę greitai supykti, nebūtinai keikiasi ir mėto daiktus, kartais jie užsiskleidžia, „verda savyje“, o tai veda į fizines ligas.
Žmonės, linkę greitai supykti, kalbant psichologų terminais, netoleruoja frustracijos: tai reiškia, kad jie nenori taikytis su frustracija, nepatogumais ar nemaloniais dalykais. Iškilus nemaloniai situacijai, jie reaguoja audringai, ir ypač įsiunta, jei situacija jiems atrodo neteisinga: pavyzdžiui, juos pataiso dėl menkos klaidos.
Kodėl šie žmonės tokie? Dėl daugelio priežasčių. Viena iš priežasčių gali būti genetinė ar fiziologinė: yra įrodymų, kad kai kurie vaikai gimsta irzlūs, įžeidūs, linkę greitai supykti, ir kad šie požymiai pasirodo labai anksti. Kita priežastis gali būti sociokultūrinė. Pyktis paprastai vertinamas neigiamai: mes mokomi, kad reikia išreikšti savo nerimą, depresiją ar kitas emocijas, bet ne pyktį. Todėl nemokame konstruktyviai valdyti ar nukreipti savo pykčio reikiama linkme.
Tyrimai nustatė, kad šeimyninė aplinka taip pat turi reikšmės. Paprastai į pyktį linkę žmonės kilę iš sutrikdytų, chaotiškų šeimų ir neturi emocinių bendravimo įgūdžių
Ar tikrai gerai „išsilieti“?
Psichologai aiškina, kad tai — pavojingas mitas. Kai kurie žmonės prisidengia šiuo mitu pasinaudodami juo kaip teise skaudinti kitus žmones. Tyrimai rodo, kad visa jėga „paleidus“ pyktį, pyktis ir agresija tik auga ir tai niekaip nepadeda jums (ar žmogui, su kuriuo pykstatės) išspręsti situacijos.
Geriausia išsiaiškinti, kas iššaukia jūsų pyktį ir susikurti strategijas, kurios neleistų pykčiui privesti jus prie pavojingos ribos.
Antroje straipsnio dalyje skaitykite apie Strategijas, padedančias užkirsti kelią pykčiui.
