Nuo 1970-ųjų mažų vaikų, kuriems teko susidurti su teisėtvarka, psichikos sveikatos įstaigomis, šeimos teismais bei socialinės rūpybos tarnybomis, skaičius išaugo rodikline funkcija (eksponentiškai). Tai suteikė pagrindo svarstyti apie vaikų gebėjimus pateikti pilnas bei tikslias ataskaitas apie praeities įvykius. Daug mokslininkų aprašo tiek raidos tendencijas, veikiančias vaikų atmintį, tiek apklausų atlikimo sąlygas, kurios kelia grėsmę vaikų parodymų (angl. report) tikslumui. 1978 – 1993 metai išsiskyrė daugeliu naujų atliktų tyrimų bei teorinių svarstymų, kas galėjo paveikti gautus rezultatus. Vaikų įtaigumas tapo svarbia tyrinėjimų sritimi.

Praktiškai, buvo susidurta su atvejais, kai bylose buvo galima vadovautis tik vaikų parodymais ir jie turėjo kritinės reikšmės byloje (S. Ceci, M. Bruck, 1993). Pavyzdžiui, viena žymiausių bylų susijusi su seksualine prievarta (S. Ceci, M. Bruck, 1993):

Frank Furster, 36 metų nedidelio verslo savininkas ir jo 17-metė žmona, Iliana, vadovavo mažų vaikų priežiūros centrui, netoli Majamio miesto. Tėvai, palikdavę toje įstaigoje savo vaikus, susirūpino, kai daugelis susidūrė su problemomis su savo vaikais. Vienas iš tėvų tikėjo, kad jo vaiką Fursteriai privertė pavartoti narkotikų; kiti vaikai teigė, kad Frankas ir Iliana bučiavo jų lytinius organus, kišo pirštus į jų analines angas, marširavo nuogi prieš juos. Vieni vaikų parodymai skambėjo patikimai ir tikrai, tačiau tarp jų buvo ir akivaizdžių vaizduotės pasireiškimų, tokių kaip jojimo ant ryklių ir kito žmogaus galvos valgymo. Vaikai teigė, kad seksualinę prievartą prieš juos Frankas fiksavo videokamera, tačiau tokios nufilmuotos juostos niekada nebuvo rastos. 1986-aisiais, praėjus trims metams po pirmųjų tėvų pareiškimų, Frankas ir Iliana Fursteriai buvo teisiami dėl daugelio vaikų prievartos, seksualinio prievartavimo, terorizavimo, vaikų tvirkinimo atvejų. Vaikai davė parodymus apie įvykius, kurie buvo nutikę prieš kelerius metus, kai jie buvo 1-5 metų amžiaus. Po apytikriai 15 mėnesių neigimo, Iliana Furster pateikė parodymus prieš savo vyrą. Ji atskleidė, kad ji taip pat buvo Franko prievartos auka ir patvirtino daugelį vaikų pateiktų parodymų. Frank Furster buvo nuteistas dėl 14 ištvirkavimo, homoseksualizmo, prievartos atvejų ir jo laisvės atėmimo bausmė atitiko dviejų bausmių iki gyvos galvos laiką. Iliana buvo nuteista 10 metų laisvės atėmimo ir dar dešimčiai papildomų probacijos metų.

Įdomu, kad šių bylų teismo proceso metu prisiekusieji ir prokurorai primygtinai reikalavo, kad vaikų parodymais būtų patikėta, nes vaikai nemeluoja ir jie negali būti suklaidinti apie su seksualine patirtimi susijusius teiginius (S. Ceci, M. Bruck, 1993). Minėtos bylos atžvilgiu vyravo kaltinimo atmosfera, ir, atlikdami apklausas, pareigūnai vaikams sakė: „Pasakyti, kas nutiko yra gerai <…>, tu pasijusi geriau, kai papasakosi“ (S. Ceci, M. Bruck, 1993).

Taigi galima manyti, kad vaikais buvo tikima. Tačiau kuo toliau, tuo labiau skeptiškumas vaikų apklausų atžvilgiu augo, ir ne tik augo, o paprasčiausiai buvo netolygus, nevienareikšmiškas. Pavyzdžiui, vienas žymių Belgijos psichologų, J. Varendonck, taip vienas iš pirmųjų tyrimų apie vaikų apklausų įtaigumą Europoje, dalyvavo vienoje byloje kaip liudininkas ekspertas (S. Ceci, M. Bruck, 1993):

Neseniai kažkoks vietinis nužudė mergaitę, vardu Cecile, ir liudytojai toje byloje buvo vaikai. Du Cecile draugai, kurie žaidė su ja tądien, naktį buvo pakelti Cecile mamos, kuri klausė, kur mergaitė gali būti. Viena mergaitė teigė, kad ji nežino. Vėliau tą patį vakarą tą pati mergaitė nuvedė policijos pareigūnus į tą vietą, kur vaikai žaidė, netoli tos vietos, kur buvo rastas Cecile kūnas. Kitą mėnesį du vaikai buvo pakartotinai apklausti autoritetingų pareigūnų, kurie naudojo labai įtaigius klausimus. Vaikai greitai pakeitė savo parodymus iš nežinojimo apie Cecile veiksmus tą dieną, kai jie žaidė. Vaikai pateikė detalių apie žudiko išvaizdą, taip pat jo vardą. Dėl iš kažkur atsiradusio anonimiško laiško, policija suėmė vieną iš su Cecile žaidusių vaikų tėvų. Dėl bylos detalių Varendock buvo įsitikinęs, kad kaltinamasis neįvykdė žmogžudystės. Psichologas greitai atliko tyrimų seriją, turėdamas specifinį tikslą – įrodyti vaikų parodymų nepatikimumą. Viename iš tyrimų Varendonck paprašė vaikų apibūdinti asmenį, kuris juos užkalbino ryte mokyklos kieme. Nors tokio asmens nebuvo, dauguma vaikų pasidavė tokiai įtaigai ir 17 iš 22 tyrime dalyvavusių vaikų pateikė asmens vardą, jo drabužių spalvą ir t.t. Varendonck tvirtino, kad tyrime naudoti klausimai buvo panašūs į tuos, kuriuos pareigūnai uždavė vaikams bylos nagrinėjimo metu. Varendonck pateikė savo ekspertinę išvadą, remdamasis savo tyrimais: dviejų vaikų parodymai buvo klaidingi, ir taip nutiko dėl įtaigių klausimų, užduotų daug įtakos turinčių pareigūnų. Jis rūpestingai aprašė, kaip vaikai pakeitė savo parodymus (antrą kartą apklausiant, jie jau buvo kitokie) ir kaip kiti socialiniai veiksniai prisidėjo prie jų parodymų sukūrimo. Jis padarė išvadą, kad vaikai negali atidžiai stebėti įvykių ir jų įtaigumas yra neišsenkamas. Jo darbas yra reikšmingas dėl teisinio empirinių duomenų pritaikymo.

Taigi nuo pat tyrinėjimų ir praktinių susidūrimų su vaikų apklausomis pradžios vienareikšmiškai teigti, kad vaikai yra labai įtaigūs ar visiškai neįtaigūs, negalima. Pastaruoju metu vis labiau linkstama prie teiginio, kad mažų vaikų, ypač ikimokyklinio amžiaus, parodymai apie patirtą įvykį yra labiau linkę būti paveikti klaidingos informacijos, kuri yra atvirai jiems bandoma įteigti, nei vyresnių vaikų parodymai (E. B. Lehman ir kt., 2010). Vis dėlto, dar 1993-iaisiais jau buvo daroma išvada, kad egzistuoja patikimi įtaigos skirtumai atsižvelgiant į individo amžių, tačiau net ir labai maži vaikai sugeba atgaminti didžiąją dalį teisėtvarkos pareigūnams svarbios informacijos (S. Ceci, M. Bruck, 1993).

Kas yra vaikų apklausų įtaigumas?

Taigi vienas svarbiausių dalykų, į kurį reikia atsižvelgti atliekant vaikų apklausas, yra vaikų apklausų įtaigumas.

Įtaigumas dažniausiai apibūdinamas bendrai, neišskiriant vaikų apklausų įtaigumo. Vis dėlto, ir dėl bendro apklausų įtaigumo apibūdinimo nėra sutariama (G. H. Gudjonsson, 2003). Palyginti nesename tyrime įtaiga yra apibūdinama kaip klaidingos informacijos, pateiktos po įvykio, inkorporavimas į parodymus apie įvykį (Ceci ir kt., 1994, Rudy, Goodman, 1991, cit.pg. J. Gile ir kt., 2002). Tačiau G. H. Gudjonsson (2003) kritikuoja panašų apibrėžimą, kadangi nėra įrodyta, kad individai inkorporuoja įteiginėjamą informaciją į savo prisiminimus, nors tokiai informacijai ir gali būti pritarta (G. H. Gudjonsson, 2003). O jau vėlesniame moksliniame darbe įtaiga jau yra apibūdinama kaip individų tendencija pateikti klaidingą informaciją, jiems praneštą kito individo (S. Kulkofsky, J. Klemfuss, 2008).

Pagal plačiausią rastą įtaigos apibrėžimą, įtaiga – tai laipsnis, kuriuo individo informacijos apie įvykį kodavimas, saugojimas, atgaminimas bei pasakojimas apie įvykį gali būti paveiktas įvairių socialinių ir psichologinių veiksnių (S. Ceci, M. Bruck, 1993). Toks platus įtaigos apibrėžimas turi savo privalumų, pvz., įmanoma priimti klaidingą informaciją suvokiant, kad ji yra klaidinga, taip pat įtaigos efektai gali pasireikšti informaciją pateikus tiek prieš įvykį, tiek po. Negana to, platesnis požiūris į įtaigumą labiau atspindi teisinę sistemą – juo apibūdinama, kaip asmuo gali būti paveiktas tiek subtilių, tiek atvirai atsakymą menančių klausimų, kyšių, grasinimų ir kitų prievartos priemonių.

Toliau gilinantis į tai, kas yra įtaiga, paaiškėja, kad esti skirtingų įtaigos tipų. Pvz., savo analizėje M. Bruck bei L. Melnyk (2004) išskyrė 4 įtaigos komponentus:

1) apklausų įtaiga (angl. interrogative suggestibility) – kaip noriai individas sutinka su (angl. assents to) klaidinančiais klausimais (angl. misleading questions) ar sutinka su klaidinga informacija apie įvykį, dėl kurio yra apklausiamas;

2) klaidingo informavimo efektai (angl. misinformation effects) – klaidingos informacijos inkorporavimas į vėlesnius parodymus (angl. reports) apie tikslinį įvykį (angl. target event);

3) klaidinga šaltinio atribucija (angl. source misattribution) – negalėjimas atskirti, ar įteigiamos detalės apie tikslinį įvykį iš tikro nutiko, ar detalės buvo įteigtos; šis matas (angl. measure) gali būti naudojamas kaip indikatorius patikrinti, ar klaidingos informacijos efektas atspindi klaidingus įsitikinimus; bei

4) netikrų įvykių kūrimas – konstravimas pasakojimo apie visą įvykį, kurio niekada nebuvo, naudojant įtaigos technikas.

Taigi įtaiga yra multidimensinis reiškinys ir skirtingi veiksniai gali turėti įtakos skirtingiems įtaigos tipams/komponentams (E. B. Lehman ir kt., 2010). Ir išties, toks įtaigos apibūdinimas atrodo pakankamai išsamus ir atspindintis konstrukto daugialypiškumą, kuris aiškiai iškyla nagrinėjant įtaigos efektus ir jiems įtakos turinčius veiksnius.

Naudojantis įtaigos klasifikacija, pateikta anksčiau, buvo atlikta kokybinė įtaigos tyrimų analizė (M. Bruck, L. Melnyk, 2004). Išanalizavę 69 studijas (M. Bruck, L. Melnyk, 2004), autoriai rado, kad 72% visų tyrimų buvo matuojama apklausų įtaiga, 23% tyrimų buvo tikrinami klaidingos informacijos efektai, 6% studijavo šaltinio stebėjimą (angl. source monitoring), o 4%  buvo atlikti netikrų įvykių kūrimo matavimai. Kaip matyti iš šios analizės, daugiausiai dėmesio tyrimuose yra skiriama apklausų įtaigos efektams. Vis tik įdomu, kokie buvo pirmieji atliekami tyrimai, ką jais tyrė?

Pirmieji žingsniai tiriant vaikų apklausų įtaigumą

Pirmieji tyrimai, susiję su vaikų įtaigumu teisėtvarkos sitemoje, buvo atlikti Europoje, o ne Amerikoje, ypač stiprūs centrai buvo Vokietijoje ir Prancūzijoje (S. Ceci, M. Bruck, 1993). Taip galėjo nutikti kad ir dėl teisinių sistemų skirtumų – Amerikoje esti prisiekusieji, tad jie, kartu su prokuroru, manyta, jog gali įvertinti liudytojo parodymų tikslumą ir patikimumą. Europoje, priešingai, kadangi prisiekusiųjų nebuvo, teisėjai dažniau kviesdavosi psichologus ekspertus, idant jie atliktų ekspertizes apie vaikų parodymų patikimumą (S. Ceci, M. Bruck, 1993).

Pirmieji tyrimai apie vaikų įtaigumą bei atmintį buvo atlikti tokių žymių mokslininkų kaip A. Binet, W. Stern. Pavyzdžiui, W. Stern (1910-aisiais) sukūrė eksperimentines metodikas, kurios naudojamos iki šiol (S. Ceci, M. Bruck, 1993):

1) tyrimo dalyviams pateikiamas paveiksliukas (nuotrauka ar pan.) ir jiems suteikiama nedaug laiko jį kurį laiką studijuoti, tyrinėti; po to dalyviai prašomi atkurti, ką matę; po to tiriamieji klausiami sekos tiesioginių klausimų ir sekos klaidinančių klausimų, prašant informacijos apie paveikslėlyje neegzistavusius objektus; rasta, kad laisvas informacijos atkūrimas lemia mažiausiai klaidų, o klaidinantys klausimai – daugiausiai; taip pat aptikta, kad jaunesni vaikai buvo labiau įtaigūs, tačiau net ir 18-mečiai retkarčiais buvo suklaidinami klaidinančių klausimų;

2) kita paradigma panašesnė į lauko eksperimentus, ji buvo sukurta idant būtų artimesnė realiam gyvenimui; čia nieko nežinantys dalyviai patirdavo iš anksto suorganizuotą įvykį; tipiškame eksperimente, ginčas kildavo tarp dviejų moksleivių iš kurių vienas išsitraukdavo revolverį; kiti mokiniai klasėje buvo apklausiami apie įvykio scenarijų.

Viduriniaisiais vadinami 1924-1963 metai įvardijami kaip „sausieji“, kadangi tuo metu buvo labai mažai pasistūmėta vaikų apklausų įtaigumo srityje, kartojami panašūs tyrimai ir ankstyvųjų psichologų iškeltos įdomios hipotezės nebuvo tikrinamos. Įdomu, kad vėlesni tyrinėjimų periodai pasižymėjo ne tik tuo, kad buvo kartojami panašūs eksperimentai – kuo toliau, tuo labiau buvo siekiama priartinti vaikų patyrimus prie realiai vykstančių nutikimų. Taigi imta domėtis stresinėmis situacijomis, panašiomis į nusikaltimus. Tai buvo labai svarbus tyrėjų žingsnis dar ir todėl, kad nusikalstamos veikos aukoms, pavyzdžiui, neretai vaikams, yra išties stresą sukeliantys įvykiai.

Šiuolaikiniuose tyrimuose kartojasi pirmųjų eksperimentų paradigmos, tačiau dažnai, atsižvelgiant į nagrinėjamą įtaigos efektams įtakos turintį veiksnį, šios metodikos yra patobulinamos ir pritaikomos konkrečiam klausimui. Taip pat prisidėjo tyrimų, kuriuose stebimos realiai vykstančios stresinės situacijos (pvz., skiepijimas) ir tuomet apklausiamas vaikas (J. Quas ir kt., 2000).

Vaikų apklausų įtaigumo efektams įtakos turintys veiksniai bei tyrimų apie vaikų apklausų įtaigumą rezultatai

Dar 1993-iaisiais S. Ceci ir M. Bruck rašė, kad vaikų apklausų tyrimuose vyrauja sumaištis, tačiau trijų veiksnių grupių – kognityvinių, socialinių bei biologinių – išskyrimas bei svarstymas gali pagelbėti šią padėtį palengvinti (S. Ceci, M. Bruck, 1993). Tai derinasi su aptartu įtaigos apibrėžimu, tad toliau bus pristatomi pagrindiniai bei įdomiausi tyrimų apie vaikų apklausų įtaigumą rezultatai išskiriant veiksnius, kurie turi įtakos vaikų apklausų įtaigos efektams.

Pagrindiniai veiksniai, kurie prisideda prie vaikų didesnio įtaigumo apima patirties stoką, kognityvinius, brandos bei lingvistinius ribotumus, skirtingą socialinį statusą bei norą įtikti (J. Giles ir kt., 2002).

Nors teigiama, kad jaunesni vaikai yra lengviau pasiduodantys įtaigai nei vyresni (E. B. Lehman ir kt., 2010), tačiau kiti autoriai, atlikdami 69 tyrimų analizę, aptiko, kad sunku vienareikšmiškai priimti tokį teiginį (M. Bruck, L. Melne, 2004). Gali būti, kad tokios tendencijos atspindi realius vaikų raidos skirtumus, tačiau taip pat tikėtina, kad instrumentai, kuriais tiriami vaikai, yra patikimesni, kai taikomi vyresniems vaikams. Amžiaus ir įtaigumo sąsaja yra bene ryškiausias ir aiškiausias visų tyrimų apie vaikų įtaigumą rezultatas (S. Ceci ir kt., 2007). Vis tik, dar yra sunku paaiškinti, kodėl egzistuoja tokie skirtumai tarp amžiaus grupių ir kodėl egzistuoja skirtumai amžiaus grupių viduje (t.y. to paties amžiaus vaikai yra skirtingai įtaigūs).

S. Ceci bei kolegos nusprendė patikrinti, kaip semantinis atstumas tarp sąvokų veikia vaikų įtaigumą (S. Ceci ir kt., 2007). Pavyzdžiui, Elischberger (2005, cit.pg. S. Ceci ir kt., 2007) aptiko, kad egzistuoja ryšys tarp akademinių bei socialinių žinių ir informacijos, kuri bandoma įteigti: kai bandoma įteigti informacija derinasi su turimomis žiniomis, ją yra lengviau įteigti nei informaciją, kuri su turimomis žiniomisnesiderina, susikerta. Taip pat rasta, kad tos pačios kategorijos sąvokos (pvz., vaisiai: citrina, apelsinas, greipfrutas) yra 3 kartus lengviau įteigiamos ir sukelia daugiau klaidingų prisiminimų nei sąvokos, susijusios hierarchiniais ryšiais (pvz., vaisius, obuolys, greipfrutas). Mokslininkai pirmiausia matematiškai (aut. past. siūloma pasiskaityti konkrečiai, kaip tai buvo atliekama, pačiame straipsnyje; čia tai nėra labai svarbu) apskaičiavo Euklido atstumus tarp sąvokų ir vėliau pateikdavo vaikams klaidinančius klausimus. Rasta, kad kuo arčiau bandoma įteigti įvykio detalė yra tikros detalės semantinėje erdvėje, tuo vaikai yra įtaigesni (S. Ceci ir kt., 2007). Kitaip tariant, tai, kaip vaikai suvokia sąvokas savo semantinėje erdvėje, turi įtakos tam, kiek jie bus įtaigūs (S. Ceci ir kt., 2007). Tikima, kad semantinės žinios gali būti galingas įtaigą mažinantis veiksnys ir semantinio atstumo kaip atkiro veiksnio įtaigos mechanizmams paaiškinti įvedimas gali turėti didelės reikšmės ateities tyrimuose.

Įtaiga, manoma, yra labai susijusi su atmintimi (G. H. Gudjonsson, 2003). Vienas iš mechanizmų, kaip veikia įtaigumas, apima tai, kaip klaidinga informacija, pateikta po įvykio, kliudo, trukdo (angl. interferes) autentiškiems prisiminimams (S. Ceci, M. Bruck, 1993).

Kai kurie autoriai pažymi, jog viena iš didžiausių mnemoninių ikimokyklinio amžiaus vaikų galimybių yra scenarijų atmintis (angl.script memory) (J. Quas ir kt.,2000). Scenarijai yra protiniai (mentaliniai) lūkesčiai apie tipiškus įvykio detalių laiko bei priežastinius ryšius, apimant pagrindinius veikėjų vaidmenis ir veiksmus (Nelson, 1984, cit.pg. J. Quas ir kt., 2000). Tokius scenarijus vaikai gerai prisimena, net jei jie yra keliantys stresą (J. Quas ir kt., 2000). Vis dėlto, jei konkretaus įvykio detalės skiriasi nuo tipiško tokio įvykio, vaikams kyla sunkumų jas atgaminti (J. Quas ir kt., 2000). Ikimokyklinio amžiaus vaikai gali gerai prisiminti vieno konkretaus įvykio detales, jei tas įvykis jiems yra asmeniškai svarbus, įsimintinas (J. Quas ir kt., 2000).

Manoma, kad egzistuoja neigiamas ryšys tarp intelekto ir įtaigos. Rasta, kad studijose, kuriomis aptikti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp intelekto ir įtaigos, dalyvavo jaunesni vaikai nei studijose, kuriose šis ryšys nebuvo statistiškai patvirtintas (M. Bruck, L. Melne, 2004). Apskritai, yra teigiama, kad intelektas yra svarbus veiksnys, galintis gana gerai diferencijuoti labiau ir mažiau įtaigius vaikus, kai tiriami vaikai su normaliu ir žemesniu intelektu, tačiau normalaus intelekto vaikų atžvilgiu intelektas nėra padedantis diferencijuoti lengviau pasiduodančius įtaigai ir jai atsparesnius vaikus.

Kalbant apie stresą, aptikta, kad ryšys tarp streso ir vaikų atminties priklauso nuo asmeniškai patiriamo streso lygio – ar jis stiprus, vidutinis ar silpnas (pvz., stebėjimas, kaip vaikui daromas skiepas ar paties vaiko skiepyjimas) (J. Quas ir kt., 2000). Taip pat svarbu, kad nėra iki galo aišku, kas lemia, kiek streso vaikas patirs (J. Quas ir kt., 2000), ir tie patys veiksniai, kurie galimai veikia vaiko patiriamo streso lygį, gali veikti ir jų atmintį. Pakartotinis streso patyrimas nebūtinai blogina vaikų atmintį apie įvykius ir lemia daugiau klaidų – priešingai, įvykiams kartojantis, vaikai gali susidaryti centrinių įvykio bruožų scenarijų ir prisiminti juos gana gerai (J. Quas ir kt., 2000). Kai distresas kyla nuo vidutinio iki aukšto lygmens, periferinės informacijos, nesusijusios su centrinėmis įvykio detalėmis, prisiminimai gali prastėti, o atmintis, susijusi su centrinėmis įvykio detalėmis, gali gerėti (J. Quas ir kt., 2000). Vis dėlto, yra sunku pasakyti, ką vaikai suvokia kaip centrines ir periferines įvykio detales.

Pradiniai laisvi pasakojimai (angl. free recall reports) yra tikslūs net ir labai mažų vaikų, tačiau tuo pačiu nepilni (J. Quas ir kt., 2000). Labiau tiesioginiai klausimai apie įvykį didina pasakojimo tikslumą, bet kelia klausimų apie vaikų įtaigumą (J. Quas ir kt., 2000). Klausimai, į kuriuos reikia atsakyti „taip/ne“ pavojingi, nes gali lengvai kilti įvairūs šališkumai – pvz., „yeah saying“ vaikams. Atsakymą menantys klausimai gali būti pavojingi, kadangi vaikai dažniausiai pasitiki tuo, ką jiems sako suaugusysis ir jo siūlomą atsakymą gali pasirinkti vietoje tikrų savo prisiminimų (J. Quas ir kt., 2000).

Vien tik tai apklausos pakartojimas ar klausimų pakartojimas tos pačios apklausos metu nereiškia, kad būtinai padidės atminties klaidų skaičius – jei apklausos ar klausimų pakartojimas yra lydimas stiprių įtaigumą didinančių technikų, atminties klaidų skaičius gali dramatiškai padidėti.

Sunkiau įtaigumu paveikti vaikus taip, kad jie duotų parodymus apie neigiamus negalėjusius vykti įvykius ar prievartą nei apie tai, kas galėjo būti teigiama, nors kartais vaikai gali sutikti su jiems įteigiama neigiama nebuvusia patirtimi (J. Quas ir kt., 2000). Taip pat sunkiau įteigti, kad neįmanomi įvykiai nutiko nei kad įmanomi, tačiau to, ką vaikai suvokia kaip įmanomą įvykį, atžvilgiu egzistuoja raidos skirtumai (J. Quas ir kt., 2000).

Vaikai dažnai mažiau įtaigūs, kai yra apklausiami palaikančio, šilto apklausėjo, kuris klausia vaiko amžių atitinkančių klausimų, deramai juos formuluoja, nei kad šalto ir nepalaikančio apklausėjo, kuris apklausia vartodamas formalią teisinę kalbą (J. Quas ir kt., 2000).

Taip pat paties vaiko bei jo aplinkos savybės veikia vaiko įtaigumą. Tarp šių veiksnių vardijami: vaiko-tėvų ryšys, prisirišimas prie tėvų, vaiko asmenybės bruožai, buvusi patirtis bei vaiko-tėvų bendravimo būdas. Rasta, jog motinos, kurios romantiniuose santykiuose linkusios būti nesaugios ar vengiančios, turi labiau įtaigius vaikus (M. Bruck, L. Melnyk, 2004).

Įtaigos efektams pasireikšti svarbūs gebėjimo pasakoti istorijas įgūdžiai (S. Kulkofsky, J. Klemfuss, 2008). Vaikai, kurie pateikia geresnius pasakojimus apie praeityje patirtą įvykį, yra mažiau įtaigūs, kai jų yra įtaigiai klausinėjama apie tą įvykį (S. Kulkofsky, J. Klemfuss, 2008). Tokie rezultatai rodo, kad pasakojimo įgūdžiai gali būti vienas iš individualių veiksnių, turinčių įtakos vaikų apklausų įtaigos efektams.

Studijos, kuriomis tirti individualūs vaikų įtaigumo skirtumai svarbios tiek teoriškai, tiek praktiškai. Teoriškai, tokiais tyrimais bandoma paaiškinti įtaigumo efektų mechanizmus, tai, kas po jais slepiasi (M. Bruck, S. Melnyk, 2004). Pavyzdžiui, iki šiol svarstoma ir nesutariama, kas svarbiau aiškinant įtaigumo efektus – socialiniai ar kognityviniai veiksniai (M. Bruck, S. Melnyk, 2004). Viena vertus, aiškinama, kad vaikas priima įtaigius pasiūlymus (angl. suggestions) norėdamas įtikti apklausėjui, kitaip tariant, vaikas pakartoja įteigtus atsakymų pasiūlymus (angl. suggestions), nors žino, kad jie nėra tikri. Vadovaujantis kitu kraštutiniu požiūriu, galima teigti, kad įtaigumo efektai atspindi kognityvinius silpnumus (angl. cognitive weaknesses) (M. Bruck, S. Melnyk, 2004). Pavyzdžiui, vaikas gali įtraukti į savo pasakojimą įteigtą detalę, nes susipainioja ir nebeatskiria, ar jis tai matė realaus įvykio metu, ar tai buvo pasiūlyta apklausėjo. Žinoma, kad abu veiksniai – socialinis ir kognityvinis – gali veikti ir veikia įtaigumo efektus; pavyzdžiui, pirmiausia įtaigai gali būti pasiduota dėl socialinių priežasčių, tačiau su laiku tai paveikia atmintį. Praktiškai, žinojimas, kokie vaikai yra labiausiai pasiduodantys ar atspariausi įtaigai, turėtų didelės reikšmės teistėsaugos įstaigoms. Praktikų žodžiais tariant, žinojimas, kad tam tikras vaikas vaikas atitinka „labai įtaigaus“ profilį, įspėtų, kad reikia būti atsargiems taikant tam tikras priemones bei instrumentus (M. Bruck, S. Melnyk, 2004).

Galiausiai…

Jeigu priešais Jus sėdi vaikas ir Jūs turite jį apklausti, tam, kad apklausa pavyktų geriau ir gautumėte daugiau ir vertingos informacijos, patartina, kad (vis dėlto, derėtų paminėti, kad tyrimų apie vaikų apklausų įtaigumą buvo atlikta išties labai daug, o čia apžvelgta tik nedidelė jų dalis):

  • Būtumėte dėmesingas ir šiltas, sukurtumėte aplinką, kurioje vaikas nebijotų būti apklausiamas.
  • Užduotumėte klausimus, pritaikęs juos vaikui – nevartotumėte sudėtingų teisinių sąvokų. Geriau naudoti paprastas sakinių formuluotes.
  • Užduodami klausimai būtų atviri – tai yra būtina gairė, tiesiog reikalavimas.
  • Visiškai išvengtumėte klausimą menančių ar klaidinančių klausimų.
  • Jei prieš Jus sėdi mažas vaikas, tikėtina, kad jis gali būti dar jautresnis įtaigioms apklausos technikoms, tad su juo vertėtų elgtis dar atsargiau.
  • Neturėtumėte išankstinių nuostatų apie tai, ar vaikas sugeba tiksliai atkurti įvykį, ar visiškai nesugeba – tokie pasakymai kaip: „nebijok papasakoti, tau palengvės, kai papasakosi“, ypač, jei įvykis susijęs su smurtu ar seksualine prievarta yra labai vengtini.
  • Paskatintumėte vaiką patį pastebėti, kur buvo pamatyta ar išgirsta, perskaityta ar kokiu nors kitu būdu gauta informacija, kurią jis Jums pasakoja.

Vertindami vaiko parodymus atsižvelgtumėte į tai, ar :

  • Įvykis buvo pasikartojęs – jei taip, jei taip, tikėtina, kad tai, ką vaikas suvokia kaip centrinę informaciją, bus atkurta tiksliau nei periferinė informacija.
  • Vaikui tai buvo didelį stresą kelianti situacija – jei taip, tikėtina, kad tai, ką vaikas suvokia kaip centrinę informaciją, bus atkurta tiksliau nei periferinė informacija.
  • Vaiko pasakojimas buvo rišlus, nuoseklus – geriau pasakojantys vaikai sunkiau pasiduoda įtaigioms technikoms, tad jo parodymais, tikėtina, galima labiau pasitikėti.

 

Bruck M., Melnyk L. Individual Differences in Children’s Suggestibility: A Review and Synthesis // Applied Cognitive Psychology, 2004, vol. 18, p. 947–996.

Ceci S., Bruck M. Suggestibility of the Child Witness: A Historical Review and Synthesis // Psychological Bulletin, 1993, vol. 113, no. 3,  p. 403-439.

Ceci S., Papierno  , Kulkofsky S. Representational Constraints on Children’s Suggestibility // Psychological Science, vol. 18, no. 6, p.  503–509.

Giles J., Gopnik A., Heyman G. D. Source Monitoring Reduces the Suggestibility of Preschool Children // Psychological Science, 2002, vol.13, no. 3, p.  288–291.

Gudjonsson G. H. The Psychology of Interrogations and Confessions: A Handbook // John Wiley & Sons, 2003.

Kulkofsky S., Klemfuss J. What the Stories Children Tell Can Tell About Their Memory: Narrative Skill and Young Children’s Suggestibility // developmental Psychology, 2008, vol. 44, no. 5, p. 1442–1456.

Lehman E. B., McKinley M. J., Thompson D. W., Leonard A. M., Liebman J. I., Rothrock D. D. Long-term stability of young children’s eyewitness accuracy, suggestibility, and resistance to misinformation // Journal of Applied Developmental Psychology, 2010, vol. 31, p. 145–154.

Quas J., Goodman G. S., Ghetti, S., Redlich A. D. Questioning the Child Witness: What Can We Conclude from the Research Thus Far? // Trauma, Violence, & Abuse, 2000, vol. 1, no. 6, p. 223–249.