vengianti asmenybė Asmenybės psichologija

Vengiančio tipo asmenybės sutrikimo simptomai


Žmonės, turintys vengiančio tipo asmenybės sutrikimą, kenčia nuo ilgalaikio neadekvatumo jausmo ir yra itin jautrūs tam, ką apie juos mano kiti. Dėl to asmuo yra socialiai suvaržytas ir jaučiasi socialiai nekompetentingas. Dėl jausmo, kad yra neadekvatus ir suvaržytas, asmuo, turintis vengiančio tipo asmenybės sutrikimą, vengia darbo, mokslų ar kitos veiklos, kuriai būtinas socializavimasis ir bendravimas su kitais.

Asmenys, kenčiantys nuo vengiančio tipo asmenybės sutrikimo, dažnai atkakliai garbina kitų žmonių, su kuriais jiems tenka bendrauti, veiksmus ir išraiškas. Jų baimingas ir įtampos kupinas elgesys gali sukelti kitų žmonių pajuoką, o tai savo ruožtu dar labiau sustiprina jų abejones savimi. Jie smarkiai nerimauja, kad kritikuojama išraus arba ims verkti. Aplinkiniai juos apibūdina kaip „drovius“, „baikščius“, „vienišus“ arba „izoliuotus“.

Didžiausius sunkumus šis sutrikimas sukelia socialinėje arba darbo veikloje. Žema savivertė ir perdėtai jautri reakcija į atstūmimą nulemia tai, kad asmens  asmeniniai kontaktai yra riboti. Tokiems asmenims gresia sąlyginė izoliacija, jie paprastai negali pasigirti dideliu socialinės paramos tinklu, kuris padėtų atlaikyti krizes. Šie žmonės trokšta meilės ir pripažinimo ir gali netgi fantazuoti apie idealizuotus santykius su kitais. Jų vengiantis elgesys gali neigiamai veikti darbinę veiklą, kadangi šie žmonės linkę vengti socialinių situacijų, būtinų siekiant atitikti esminius darbo reikalavimus arba tobulėti.

Vengiančio tipo asmenybės sutrikimui būdingas ilgalaikis neadekvatumo jausmas, perdėtai jautri reakcija į tai, ką žmonės pasakys ir socialinis varžymasis. Sutrikimas paprastai išryškėja ankstyvame suaugusio žmogaus amžiuje ir pasireiškia dauguma šių simptomų:

  • Vengia darbinės veiklos, susijusios su intensyvesniais tarpasmeniniais kontaktai, nes bijo kritikos, nepritarimo ar atstūmimo.
  • Nenoriai ima bendrauti su kitais žmonės, nebent yra tikri, kad jiems patinka.
  • Intymiuose santykiuose demonstruoja susivaržymą iš baimės patirti gėdą ir būti atstumti.
  • Nuolat galvoja apie tai, kad socialinėse situacijose bus sukritikuoti arba atstumti.
  • Tarpasmeniniuose santykiuose jaučiasi suvaržyti, o  tai kyla iš neadekvatumo jausmo.
  • Jie save vertina kaip socialiai negabius, nepatrauklius arba žemesnius už kitus.
  • Pasižymi neįprastu nenoru prisiimti asmeninę riziką  ar dalyvauti naujoje veikloje, nes bijo, kad jiems nepasiseks.

Kaip ir sergant kitais asmenybės sutrikimais, asmuo turi būti sulaukęs bent 18 metų, kad būtų galima diagnozuoti sutrikimą.

Vengiančio tipo asmenybės sutrikimas būdingas  nuo 0,5% iki 1% visos populiacijos.

Kaip ir kiti asmenybės sutrikimų, vengiančio tipo asmenybės sutrikimo intensyvumas paprastai slopsta su amžiumi, daugelis žmonių, sulaukę keturiasdešimties ar penkiasdešimties, intensyvius simptomus patiria labai retai.

Kaip diagnozuojamas vengiančio tipo asmenybės sutrikimas?

Asmenybės sutrikimus, tokius kaip vengiančio tipo asmenybės sutrikimas, paprastai diagnozuoja psichinės sveikatos specialistas, tarkime, psichologas arba psichiatras. Šeimos terapeutai ir bendrosios praktikos gydytojai paprastai nėra apmokyti ir neturi reikiamų priemonių atlikti tokio tipo psichologinės diagnozės. Galite pirmiausiai pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju apie savo problemą, tačiau jie privalo jus nukreipti pas psichinės sveikatos profesionalą, kuris ištirtų ir paskirtų gydymą. Nėra jokių laboratorinių, kraujo ar genetinių testų, kuriais būtų galima diagnozuoti asmenybės sutrikimą.

Daugybė žmonių, turinčių vengiančio tipo asmenybės surikimą, nesikreipia pagalbos. Žmonės, kuriuos vargina asmenybės sutrikimai, apskritai nesiima gydytis tol, kol liga pradeda rimtai trukdyti ar kitaip veikti jų gyvenimą. Taip dažniausiai nutinka, kai žmogaus jėgų ištekliai išeikvojami stengiantis susidoroti su stresu ir įvairiais gyvenimo įvykiais.

Vengiančio tipo asmenybės sutrikimo diagnozę nustato psichinės sveikatos profesionalas,  palygindamas jūsų simptomus ir gyvenimo istoriją su simptomais, išvardytais aukščiau. Jis nuspręs, ar jūsų simptomai atitinka kriterijus, reikalingus, kad būtų diagnozuotas asmenybės sutrikimas.

Vengiančio tipo asmenybės sutrikimo priežastys

Šiandien mokslininkai nežino, kas sukelia vengiančio tipo asmenybės sutrikimą. Esama daug teorijų dėl galimų vengiančio asmenybės sutrikimo priežasčių. Dauguma profesionalų linkę sutikti su biopsichosocialinio priežastingumo modeliu – tai, yra, kad sutrikimą greičiausiai sukelia įvairūs faktoriai: biologiniai, genetiniai, socialiniai (tarkime, kaip žmogus ankstyvajame vystymosi etape bendrauja su šeima ir draugais bei kitais vaikais) ir psichologiniai (žmogaus asmenybė ir temperamentas, kurį suformuoja aplinka bei kova su stresu). Tai reikštų, kad nėra vieno faktoriaus, kuris būtų lemiamas  – svarbesnis visų trijų faktorių  derinys ir mišrus jų pobūdis. Jei žmogus turi asmenybės sutrikimą, tyrimai rodo, kad yra kiek didesnė rizika, kad šis sutrikimas bus perduotas ir vaikams.

Vengiančio tipo asmenybės sutrikimo gydymas

Vengiančio tipo asmenybės sutrikimo gydymui paprastai taikoma ilgalaikė psichoterapija, kurią veda patirties gydant tokius sutrikimus turintis specialistas. Siekiant sumažinti tam tikrus varginančius simptomus, gali būti pasitelkiami ir vaistai.

pagal:psychcentral.com/disorders/avoidant-personality-disorder-symptoms/


Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *