Bessė Myerson rašė: „įsimylėti yra siaubingai paprasta, bet liautis mylėti yra paprasčiausiai siaubinga“. Ypač jei esate ta pusė, kuri norėjo tęsti santykius.

Išgydyti sužeistą širdį niekada nėra lengva. Nėra būdo greitai nuraminti kraujuojančią širdį.

Liautis mylėjus – ne išeitis. Rašytojas Henri Nouwen rašo: „Kai žmonės, kuriuos mylite, skaudžiai jus atstumia, palieka jus arba miršta, jūsų širdis sudūžta. Tačiau tai neturėtų jus atbaidyti nuo gilios meilės. Skausmas, kurį atneša gili meilė, ją padarys dar vaisingesnę“.

Tačiau kaip išgyventi skausmą? Štai 10 patarimų, pasiūlytų ekspertų ir surinktų iš pokalbių su draugais apie tai, kaip jie išsigydė savo širdį ir mėgino po truputį gyventi toliau.

  • Pažvelkite skausmui į akis, o nesistenkite jo apeiti

Suprantu, kad sunkiausia užduotis žmogui, kurio širdis sudaužyta – stovėti ir jausti, kaip viskas byra. Tačiau būtent tai yra teisingiausias variantas, nes nėra tokių aplinkelių, kuriuose nesusidurtumėte su kliūtimis. Elementarus faktas: turite leisti sau pagedėti, kad galėtumėte judėti toliau. Kai 18 mėnesių kovojau su sunkia depresija, mano gydytojas kiekvieno vizito metu pabrėždavo: „Išgyvenkite depresiją. Nesistenkite jos apeiti“. Jei būčiau apėjusi problemas, kurios mane kankino, būčiau susidūrus su jomis akis į akį vėliau gyvenime, panašiai, kaip netikėtai įstringama viduryje transporto žiedo.. Išvėrusi galingą skausmą, aš galiausiai tapau stipresniu žmogumi, galinčiu pažvelgti savo problemoms į akis. Netrukus skausmas neteko savo galios.

  • Atsiribokite ir mėgaukitės savo nepriklausomybe

Atsiribojimas – tai bandymas užpildyti tuštumą, nepuolant į naujus santykius ir nemėginant desperatiškai susigrąžinti savo antrąją pusę. Buda mokė, kad prisirišimas veda į skausmą, tad tiesiausiais kelias į laimę ir taiką yra atsiribojimas. Savo knygoje „Rytų išmintis vakarų protams” Victoras M. Parachinas pasakoja nuostabią istoriją apie seną sodininką, kuris prašė vienuolio patarimo. Parachinas rašo:

„ Didysis vienuoli, leiskite paklausti: kaip aš galiu pasiekti išsilaisvinimą?“. Didysis vienuolis atsakė: „O kas tave pririšo?“. Senasis vienuolis atsakė: „Nekas nepririšo“. Didysis vienuolis atsakė: „Tai kodėl ieškai išsilaisvinimo?”

Viena iš labiausių išlaisvinančių minčių, kurią kartoju kaskart, kai panirstu į širdgėlą ir liūdesį, skamba taip: man nereikia nieko, kad būčiau laimingas. Kai patiriu aštrias širdgėlos kančias, sunku patikėti, kad be to žmogaus galiu būti pilnaverčiu asmeniu. Tačiau nė vieną kartą išmokau, kad galiu, tikrai galiu. Tai mano darbas užpildyti tuštumą ir aš tai galiu tai padaryti…kūrybiškai, su savo aukščiausiojo „aš“ pagalba.

  • Surašykite savo stipriąsias puses

Kaip rašiau savo rašinyje apie „12 kelių, kaip eiti į priekį“, technika, kuri man padeda, kai jaučiuosi jautri ir sutriuškinta ir nebepajėgiu kovoti – tai susirašyti savo stipriąsias puses. Sakau sau: „Tu negeri jau 20 metų!! Silpnadvasis negalėtų to pasiekti! Štai, tu gyva po tų 18 mėnesių įkyrių suicidiškų minčių. Be kita ko, nesi surūkusi nė vienos cigaretės nuo tų laidotuvių praeitų metų pabaigoje!“. Sakau tai klausydamasi „Rokio” garso takelio ir, skambant paskutinei eilutei, aš jau pasiruošusi griebtis naujo iššūkio: „išlipti iš šio liūdesio ir tapti produktyviu šio pasaulio žmogumi. Jei nepavyksta įvardinti savo stiprybių,  susidarykite savo „savigarbos aplanką“. Kaip tai padaryti sužinosite čia.

  • Leiskite sau pafantazuoti

Širdgėla nebūtų natūralus procesas, jei jis nebūtų susijęs su ilgesiu žmogaus, kurio netekote. Dr. Christine Whelan, rašanti skiltį „Pure Sex, Pure Column“ (liet. „Grynas seksas, gryna skiltis“) BustedHalo.com svetainėje, paaiškina, kodėl reikėtų leisti sau šiek tiek pafantazuoti. Ji rašo:

„Jei bandote iš galvos išmesti seksualinę fantaziją, sakydami: „Aš apie ją daugiau nebefantazuosiu“ arba „Aš negalvosiu apie tai, ką reikštų su juo intymiai leisti laiką“, galit tik komplikuoti reikalą…Garsiame devinto dešimtmečio psichologijos tyrime grupės subjektų buvo paprašyta galvoti apie ką tik jie nori, tik ne apie baltą alų. Kaip manote, apie ką jie galvojo? (Apie baltą alų).“

  • Padėkite kitam žmogui

Kai man skauda, vienintelis garantuotas antidotas mano skausmui – tai sudėlioti savo jausmus, surikiuoti juos ir tada mėginti rasti būdus jiems panaudoti. Būtent todėl knygos apie depresiją ir nerimą „Beyond Blue“ rašymas didele dalimi prisidėjo prie mano pasveikimo, būtent todėl „Beyond Blue“ grupės moderavimas mane kiekvieną rytą įkvėpdavo keltis. Kai nukreipi savo dėmesį į kitą žmogų – ypač žmogų, kuris kovoja su tokiu pačiu skausmu, bent akimirkai pamiršti apie save. Ir, būkim atviri, kartais tai prilygsta stebuklui.

  •  Juokitės. Ir verkite.

Kaip paaiškinau savo rašinyje apie „9 būdus pasveikti humoru“, juokas gydo įvairiais lygmenimis. Kaip ir ašaros. Ar manote, kad tai tik sutapimas, kad gerai išsiverkę visada jaučiatės geriau? Ne, esame daugybės fiziologinių priežasčių, kodėl ašaros turi gydomąją galią. Kai kurias jų pažymėjo biochemikas Williamas Frey, kuris 15 metų vadovavo mokslininkų komandai, tyrusiai ašaras. Jie nustatė, kad emocinio pobūdžio ašarose (lyginant su ašaros dėl sudirginimo, kaip, pavyzdžiui, kai verkiame pjaustydama svogūną) esama biocheminių pašalinių produktų, todėl verkiant pašalinamos šios toksinės medžiagos, sumažinamas emocinis stresas. Taip kad griebkite dėžutę servetėlių ir tegul popietė būna skirta išsiverkti.

  • Susidarykite gerąjį ir  blogąjį sąrašą.

Turėtumėte žinote, kokia veikla padeda jums pasijausti geriau, o kuri veikla tik sukels norą nusiaubti buvusio draugo namą (ar butą). Negalite žinoti, kuriam sąrašui priklauso kurie užsiėmimai, kol viso to neišmėginsite, tačiau įtariu, kad, jei tikrinsit jo Facebook’o profilį ir pamatysite jo gražuolės naujos merginos nuotrauką, nepasijusit geriau, todėl geriau įrašykit tai į „nebandyti“ sąrašą kartu su įpročiu rašyti ir skambinėti jo draugeliams, stengiantis susižvejoti informacijos apie jį. Į „gerąjį“ sąrašą galima įtraukti tokias priemones kaip ištrinti visus jo e-mailus ir garso žinutes, užstatyti visus jo dovanotus papuošalus, (ir išleisti pinigus taip reikalingam masažui?), pablevyzgoti prie kavos puodelio su draugu, kuris nepažįsta jūsų buvusiojo (taip jo vardas neišeis iš kalbos),

  • Sportuokite

Jei savo širdgėlą „išsportuosit“ – bėgiodami, plaukiodami, mankštindamiesi, vaikščiodami ar užsiimdami kikboksu, jums iškart palengvės. Tiek fiziologiniu lygmeniu (nes sportas suaktyvina serotonino ir/ar norepinefrino veiklą ir stimuliuoja smegenų chemikalų, kurie skatina nervų ląstelių augimą), tiek ir emociniu lygmeniu, nes imate iniciatyvą į savo rankas ir tampate savo proto ir kūno šeimininku. Be to, sportuodami galite įsivaizduoti žmogų, kuris atsakingas už jūsų skausmą, ir spirti jam į veidą. Geras jausmas, tiesa?

  •  Susikurkite naują pasaulį

Tai ypač svarbu. Jei jūsų ir jūsų buvusios antrosios pusės pasauliai buvo susipynę, tai reikš, kad bendri draugai, kurie matė jį praeitą savaitę, jaučia pareigą jums apie tai papasakoti. Susikurkite savo saugų pasaulį – pilną naujų draugų, kurie neatpažintų to žmogaus minioje ir nežino jo vardo, kur jis neturėtų teisės imti ir pasirodyti perkeltine ar tiesiogine prasme. Pasinaudokite galimybe išmėginti ką nors naujo – povandeninio nardymo pamokas, dailės pamokas, knygų klubą, blogą – taip užprogramuosite savo protą tikėtis naujos pradžios…be jo (ar jos).

  • Susikurkite viltį

Filme „The tale of Despereaux“ (liet. „Despero nuotykiai“) nuskamba įspūdinga frazė, ją vis prisimenu nuo tada, kai išgirdau: „Yra tik viena emocija, galingesnė už baimę – tai atlaidumas“. Turbūt todėl susitaikius su tėvu jam gulint mirties patale sušvelnėjo baimė jo netekti. Tačiau atlaidumui reikia vilties: tikėjimo, kad egzistuoja geresnė vieta, kad skausminga tuštuma, kurią jaučiate kasdienybėje, nesitęs amžinai, kad vieną dieną atsikelsite ir džiaugsitės galėdami išsivirti kavos ar nueiti su draugais į kiną. Viltis – tai tikėjimas, kad liūdesys dings ir kad jei iš visų jėgų mėginsite gyventi toliau, ateis laikas, kai šypsena jūsų veidą puoš nuoširdi šypsena. Tad tam, kad galėtume atleisti ir įveikti baimę, reikia susikurti viltį.

Ir nepamirškite vėl mylėti…

Kai mūsų širdį žaloja ir degina pasibaigę santykiai, yra du variantai: galime paslėpti savo širdies duženas, kad niekas niekada negalėtų įsigauti vidun. Arba galime vėl mylėti. Giliai, lygiai taip stipriai kaip anksčiau. Henri Nouwen skatina vėl mylėti, nes širdis auga tik meilėje, kurią daliname kitiems. Jis rašo:

„Kuo daugiau būsite mylėję ir leidę sau kentėti dėl savo meilės, tuo lengviau galėsite leisti savo širdžiai augti ir gilėti. Kai jūsų meilė tikrai duodanti ir gaunanti, tie, kuriuos mylite, neapleis jūsų širdies net tada, kai jų šalia nebus. Atstūmimo, nebuvimo, mirties skausmas gali atnešti vaisių. Taip, jei mylėsite stipriai, jūsų širdis duš daugybę kartų, bet užtat atrasite džiaugsmą šio skausmo atneštų vaisių turte.“