kognityvinis disonansas Mokslo psichologija

Kaip ir kodėl mes meluojame sau: kognityvinis disonansas


kognityvinis disonansasEksperimentas, padedantis geriau suprasti tamsų mūsų vidinių motyvacijų pasaulį

Novatoriškas Festingerio ir Carlsmisth’o (1959) socialinės psichologijos eksperimentas padeda lengviau suprasti, kas slypi už istorijų, kuriomis aiškiname savo elgesį ir mintis. Eksperimento kertinis akmuo – sumani apgaulė, todėl, norint jį suprasti, geriausia įsivaizduoti, kad patys dalyvaujate. Taigi patogiai įsitaisykite, atsipalaiduokite ir leiskitės kelionėn laiku. Dabar yra 1959-ieji, o jūs –  Stanfordo universiteto bakalauro studijų studentas.

Kaip studentas sutinkate dalyvauti eksperimente, nagrinėjančiame „veiklos vertinimo matus“. Jums pasakoma, kad eksperimentas truks dvi valandas. Esate prašomas tam tikrą valandų skaičių per metus būti eksperimento subjektu – taigi, dvi valandas jau galite išbraukti.

Jūs dar net neįtariate, kad eksperimentas taps socialinės psichologijos klasika. O tai, kas jums atrodys kaip tyrėjų klaidos, iš tiesų yra dalis kruopščiai vykdomos apgaulės. Tačiau kol kas jūs švarus.

Gudrybė

Atvykus į laboratoriją, jums paaiškinama, kad eksperimentas tirs, kokią įtaką jūsų išankstiniai lūkesčiai turi užduoties atlikimui. Eksperimente dalyvauja dvi grupės, o antrosios grupės nariams  nurodoma, ko konkrečiai jie gali tikėtis. Tam, kad dalyviai susikurtų  tam tikrus lūkesčius apie eksperimentą, ką tik užduotį atlikęs studentas trumpai informuoja kitus dalyvius, tačiau jūsų grupė užduotį atliks nieko nežinodama.

Gali kilti klausimas, kodėl jums visa tai pasakoju, tačiau, geriau suprantant eksperimento mechaniką, darosi įdomiau.

Taigi, sėdate atlikti pirmosios užduoties ir greitai suprantate, kad ji neįtikėtinai nuobodi. Pusę valandos turite dėžėje stumdyti ritę, tada dar pusvalandį  stumdote prie lentos pritvirtintus spaustukus. Jei atvirai, žiūrėti, kaip džiūsta dažai – ir tai būtų smagiau.

Atlikus užduotį, eksperimento vykdytojas  padėkoja, kad dalyvavote ir prasitaria, kad daugumai užduotis pasirodė gana įdomi. Nustembat – užduotis buvo klaikiai nuobodi. Tiek to, nekreipiat dėmesio.

Kliūtis eksperimente

Eksperimento vykdytojas atrodo kiek sutrikęs ir ima neryžtingai aiškinti, kad įvyko nesusipratimas. Užsimena, kad jiems reikalinga jūsų pagalba. Po jūsų turi ateiti kitas dalyvis, kurio situacija būtent tokia, apie kurią buvo kalbėta anksčiau – į eksperimentą jis turi ateiti jau susidaręs įspūdį, kokia bus užduotis. Ir tas įspūdis – kad užduotis yra tikrai įdomi. Deja, dažniausiai šia eksperimento dalimi pasirūpindavęs žmogus neatvyko.

Taigi, jūsų klausia, ar negalėtumėte to atlikti jūs ir dar pasiūlo 1 dolerio užmokestį. Turėkite omenyje, kad dabar – 1959-ieji, o jūs – studentas, ši suma tikrai nėra bereikšmė už keleto minučių darbą. O ateityje galbūt jus vėl pasikvies, tad visas reikalas atrodo kaip lengvas būdas užsidirbti pinigų. Sutinkate dalyvauti. Puiku – papildoma veikla dėstomam kursui atnešė grynų pinigų.

Netrukus jus supažindina su kita dalyve, kuri turės atlikti tokią pačią užduotį, kokią ką tik atlikote jūs. Kaip jums ir buvo nurodyta, papasakojate, kad užduotis labai įdomi. Ji nusišypso, padėkoja ir dingsta bandymų kambaryje. Jus šiek tiek graužia sąžinė, kad dabar ji per daug tikėsis iš eksperimento. Eksperimento vykdytojas sugrįžta, darkart jums padėkoja ir vėl patikina, kad daugumai žmonių labai patiko vykdyti užduotį ir tikisi, kad jums taip pat.

Tuomet jus pakviečia į kitą kambarį, kuriame atsakote į klausimus apie eksperimentą, kuriame ką tik dalyvavote. Vienas iš klausimų – ar duota užduotis buvo įdomi. Stabtelite minutę ir susimąstote.

Dabar atrodo, kad užduotis nebuvo tokia jau nuobodi, kaip atrodė iš pradžių. Susimąstote, kad netgi ritės ir spaustukų judėjime esame simetrinio grožio. Galų gale, juk viskas buvo daroma mokslo vardan. Pastangos, kaip ten bebūtų, nebuvo bevaisės, ir jums belieka tikėtis, kad mokslininkams eksperimentas atneš įdomių rezultatų.

Nors užduoties vykdymas ir nepriminė didelių linksmybių, bet nebuvo ir taip blogai. Sumetate, kad, dabar apgalvojus, nebuvo taip prastai, kaip iš pradžių atrodė. Jūsų vertinimas – buvo gana įdomu.

Eksperimentui pasibaigus, nueinate pasišnekėti su taip pat jame dalyvavusia drauge. Palyginus jūsų užrašus, paaiškėja, kad jos situacija buvo kone identiška, išskyrus vieną esminę detalę: jai už pabendravimą su kitu studentu pasiūlė kur kas daugiau – visus 20 dol.! Dabar susimąstote, kad čia slypi kažkokia apgaulė. Paklausiate jos apie užduotį su ritėmis ir spaustukais:

„Oi, – atsako,– „buvo taaaaaaip nuobodu. Daviau žemiausius balius”.

„Ne,– tvirtinat,– nebuvo taip blogai. Tiesą sakant, kai pagalvoji, buvo gana įdomu“.

Ji nulydi jus nepatikliu žvilgsniu.

Tai kas, po galais, čia vyksta?

Kognityvinis disonansas

Ką tik patyrėte, ką reiškia kognityvinio disonanso galia. Kognityvinį disonansą tiriantys socialinės psichologijos tyrėjai domisi, kaip mes elgiamės iškilus dviem viena kitai prieštaraujančioms mintims ir kaip išsprendžiame šį prieštaravimą.

Štai kas vyko šiuo atveju: pradžioje užduotis atrodė nyki, po to jums pasiūlė sumokėti, kad kitam žmogui pasakytumėte, kad užduotis buvo įdomi. Tačiau šiaip jau nesate žmogus, kuris eitų ir meluotų į kairę ir į dešinę. Tad kaip išspręsti konfliktą tarp įsitikinimo, kad esate sąžiningas žmogus ir melavimo kitam dalyviui? Sąžinės neužglaisto ir pinigų suma – ji buvo gana nebloga, bet ir neįspūdinga.

Protas šį galvosūkį išsprendžia nutardamas, kad tyrimas visgi buvo gana įdomus. Jums dar padeda eksperimentatorius, užsimindamas, kad ir kitiems tyrimas pasirodė visai įdomus.

O štai jūsų draugės tokios proto machinacijos nejaudina. Ji galvoja paprastai: man sumokėjo 20 dolerių, tai nebloga suma ir tik dar labiau pateisina mano smulkų melą. Užduotis buvo ir yra nyki, kad ir ką sakytų eksperimento vykdytojas.

Graži teorija

Po šio eksperimento buvo atlikta daugybė kognityvinio disonanso tyrimų, o efektas jau seniai pripažintas. Jo grožis slypi tame,  kad jis gali paaiškinti daugybę mūsų kasdienio elgesio pavyzdžių. Keletą jų pateikia Mortonas Huntas knygoje „Psichologijos istorija“:

  • kai žmogus mėgina prisijungti prie kokios nors grupės, kuo aukštesni reikalavimai ten pakliūti, tuo žmogui narystė atrodo svarbesnė. Norėdami išspręsti disonansą tarp daugybės kliūčių, kurias turime įveikti ir klubo, kuris, kaip paaiškėja, tėra gana vidutiniškas, gyvavimo realybės, įtikiname save, kad klubas iš tiesų yra kažkas fantastiško;
  • norėdami paremti savo įsitikinimus apie pasaulį, žmonės tą pačią informaciją interpretuoja visiškai skirtingai. Spręsdami ginčitiną klausimą, mes patogumui dėlei pamirštame tai, kas kelia grėsmę mūsų teorijai ir prisimenam viską, kas tinka;
  • žmonės dažnai pakoreguoja savo vertybes, kad šios atitiktų elgesį, net jeigu elgesys aiškiai prieštarauja moralei. Vagiantis iš darbdavio tvirtins, kad „visi taip daro“, taigi nevogdamas jis nuskriaustų save, arba aiškins: „mažai moka, todėl nusipelniau papildomo uždarbio“.

Geriau pagalvojus, šį sąrašą situacijų, kuomet žmonės sprendžia kognityvinį disonansą racionalizacijos keliu, būtų galima pildyti ir pildyti. Jei esate nuoširdūs patys sau, esu tikras, kad galėtumėte prisiminti daugybę atvejų, kai patys taip elgėtės. Žinau, kad galėtumėte.

Būkite budrūs, kad nenukentėtumėte nuo didžiausio kognityvinio disonanso keliamo pavojaus –nepatikėkite savo melu.

šaltinis: spring.org.uk/2007/10/how-and-why-we-lie-to-ourselves.php


Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *