Nors pasirenkamam kūno žymės darymosi motyvui labai daug reikšmės turi pats žmogus – jo kaip asmenybės bruožai, individas visuomet priklausomas nuo kultūros, kurioje gyvena ir socialinio sluoksnio, kurį jis užima. Jau aptariant motyvacijos rūšis buvo galima pastebėti, kaip konkreti socialinė ar kultūrinė žmogaus padėtis gali sietis su tam tikrom motyvų grupėm. Šioje dalyje bus kalbama ne vien apie tradiciją, kaip būdą paskatinti individą žymėtis kūną, bet ir kitus būdus visuomenei ir kultūrai paveikti žmogų.

MacCormack (2006) teigia, kad oda yra kovos laukas tarp individo kaip kūno ir visuomenės, tai vieta, kur tu ir pasaulis susilieja. Oda yra paviršius, kuriame atsispindi tavo rasė, lytis, klasė ar amžius dar prieš jį pradedant kaip nors žymėti. Odos paviršiaus bruožai egzistuoja be individo sutikimo,  jie tarsi įrašai sukurti istoriniu ir socialiniu susitarimu, tuo tarpu kūno žymė dažniausiai formuojama su vieno žmogaus ar nedidelės grupės sutikimu. Rasė ir lytis nustato kūno vietą hierarchinėje padėtyje dar prieš subjektui suvokiant savo rasę ar lytį (MacCormack, 2006).

Teoriškai visi kūno žymėjimo būdai yra vienodai galimi visų rasių ir abiejų lyčių atstovams, vienintelė išskirtis būtų  tatuiravimas, nes tatuiruotės niekada nebuvo plačiai paplitusios tarp juodaodžių. Pavyzdžiui Afrikoje kūnai dažniausiai žymėti įdagais. M. DeMello (1993), tirdama kalinių tatuiravimąsi pažymi, kad juodieji tatuiruojami labai retai, tamsi oda tiesiog neleidžia susidaryti kontrastui tarp tatuiruotės ir fono. Vis dėlto tai bene vienintelis fizinis trukdis pasidaryti kūno žymę didelei populiacijos daliai, visos ne tamsaus ar vidutiniškai tamsaus gymio rasės gali darytis bet kokias kūno žymes.

Tai kaip skirtingas kūno žymėjimas atsispindėjo socialiniuose visuomenės sluoksniuose jau aprašyta istorijos perspektyvoje : vakarų kultūroje buvo ne vienas tatuiruočių ar pirsingo renesansas, madai pereinant iš žemesnio į vidutinį visuomenės sluoksnį ar iš grynai vyriškos praktikos į abiejų lyčių. Vis dėlto iki dabar kūno žymės egzistuoja labai specifinėse visuomenės grupėse, dėl labai savitų priežasčių. Visų pirma aptarsime kaip kūno žymėjimas suvokiamas kalėjimuose. Įkalinimo įstaigų aplinka labai agresyvi ir pavojinga, į ją pakliuvę žmonės priversti įsijungti į kalėjimo bendruomenę, prie jos prisitaikyti, „kriminališkai“ adaptuotis. Tai – bene vienintelis būdas išlikti. Tatuiruotė tokioje aplinkoje yra kriminalinio adaptavimosi ženklas. Tatuiravimasis čia – svarbus psichologinis veiksmas, kuriuo išreiškiamas gyvenimo pozicijos pasirinkimas, savęs priskyrimas kriminalinei aplinkai, tos aplinkos įstatymų ir tradicijų perėmimas.

            Kitas labai savitas visuomenės sluoksnis, kuris atsiranda ne kaip jau esanti socialinė grupė, o kaip kūno žymės suformuota grupė – tai tatuiruočių kolekcionieriai. D.A.Vail (1999) teigia, kad tatuiruočių, kaip deviantiškumo formos, išmokstama iš kitų kolekcionierių, tai nėra trumpas ar nesudėtingas procesas. Tapimas kolekcionieriu yra fizinė, psichologinė ir subkultūrinė transformacija. Pakeičiama ne tik tavo išvaizda, bet ir tai kaip kiti mato taip atrodantį asmenį. Pasirinktos tatuiruotės ir jų jungimo būdas pasako daug apie individą ir apie tai kas jį paskatino rinktis. Ypač svarbus skirtumas tarp kūno žyme turinčio individo ir kolekcionieriaus, tai tatuiruočių tapimas tavo kūno dalimi, ne žmogui priklausančia žyme.

“Moderniųjų pirmykščių” subkultūra labai glaudžiai susijusi su tatuiravimu, pirsingu ir net sadomazochizmu, čia ji aprašoma kaip viena dažniausiai ir įvairiausiais būdais užsiimančių kūno žymėjimu subkultūrų vakarų pasaulyje. C. Klesse (1999) teigia, kad šis judėjimas atsirado maždaug septintame dešimtmetyje JAV ir nuo tada nenustoja augti. Pats terminas “Modernusis pirmykštis” nurodo į žmones, kurie klauso savo primityvaus potraukio kažką daryti su savo kūnu. Terminas “žaidimas su kūnu” naudojamas šios subkultūros kūno žymėjimo būdams apibūdinti – tai savanoriškas, ritualizuotas kūno žymėjimas, siekiantis nuo kabėjimo ant kablių pervertų per nugaros odą iki milžiniškų auskarų. Ši subkultūra taip praplečia jau egzistuojančias kultūros normas.

Aptarti visų socialinių sluoksnių beveik neįmanoma, nuo genčių Amazonės džiunglėse iki subkultūrų vakarų visuomenėje, visi žmonės pasirenka skirtingą priežastį įsigyti kūno žymę, o pati kultūra ar visuomenė daro visiškai skirtingą poveikį vienam ar kitam individui. Bet kuri tatuiruotė ar auskaras reiškiantis pasipriešinimą vienai socialinei normai, gali reikšti įsipareigojimą grupei. Tarkim neonaciai išsitatuiravę svastikas tarsi pripažįsta savo priklausomybę nuo grupės, tačiau kartu ir bando atsiskirti nuo didžiosios dalies visuomenės, kurioje gyvena.

Fizinė žmogaus sveikata su motyvu darytis kūno žymę gali būti siejama tik tiek, kiek pats individas žino apie kūno žymės poveikį jo organizmui. C. Huxley  ir S.Grogan (2005) tyrime paaiškėjo, kad didelė dalis tatuiruotų ir pirsingą turinčių individų nežino apie galimus kūno žymėjimo pavojus ir neapsvarsto jų prieš procedūrą. Nuomonė, jog kūno žymes turintys individai teikia mažesnę svarbą savo sveikatai ar mažiau rūpinasi savo organizmu yra klaidinga.

Empiriniai kūno žymėjimo tyrimai psichologijoje dažniausiai būdavo susiję su psichopatologija. Tyrimuose su specifinėmis socialinėmis grupėmis: nusikaltėliais, narkotikus vartojančiais paaugliais, mokyklos nelankančiais mokiniais, tatuiruotės turėjimas buvo susietas su nusikalstamumu, žemu savęs vertinimu, narkotikų vartojimu. Taip pat net surastas kūno žymėjimo ryšys su polinkiu į savižudybę. Kita vertus pagal Copes ir Forsyth (1993, Vail, 1999) tyrimo duomenis kūno žymes turintys žmonės tiesiog nori daugiau socialinės ir fizinės stimuliacijos, kitaip tariant egzistuoja stiprus ryšys tarp kūno žymėjimo ir ekstraversijos, todėl tokie individai kartais linkę užsiimti socialiai nepriimtina veikla. Jų laikymas patologiškais gali būti jų aktyvesnio gyvenimo būdo pasekmė.

Apibendrinant pastarąjį ir prieš tai buvusius straipsnius, galima pasakyti, kad kūno žymėjimas neturi vieno motyvo. Nors toks elgesys dažnai siejamas su stigma, kai kurie vis dar kreivai žiūri į besižyminčius savo kūną, tai nėra vienareikšmis patologijos ženklas. Kaip tik, šiuo metu tatuiruotė tampa vis labiau integruota į tai ką visuomenė suprantą kaip normalų elgesį.