Dauguma šiuolaikinių psichoanalitikų pritaria nuomonei, jog tam, kad psichoanalizė būtų pripažinta kaip mokslas, ji turi būti sujungta su neuromokslu. Naujasis integruotas mokslas – neuropsichoanalizė – turintis išvesti psichoanalizę iš aklavietės, į kurią ji, kaip manoma, yra patekusi (Karlsson, 2010). Psichoanalizė turėjo šimtą metų, kad pamatytų, kaip toli gali nueiti savarankiškai, tačiau klinikinis psichoanalizės metodas jau išsėmė beveik visas savo galimybes (Solms, Turnbull, 2002).
Neuropsichoanalizė yra jaunas mokslas, susikūręs tik paskutiniajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje (Andrikienė ir kt., 2004). Šis naujas mokslas smegenyse vykstančiais procesais bando paaiškinti dar S. Freudo sukurtą teoriją (Milašiūnas, 2004). Tiesa, jau pirmieji neuropsichoanalitikų tyrimai paneigė kai kuriuos psichoanalizės tėvo teiginius, pvz., apie skausmingų ankstyvųjų vaikystės išgyvenimų išstūmimą. Kiti neurobiologiniai tyrimai, priešingai, įrodo psichoanalizės teiginių pagrįstumą, pvz., apie pasąmonės vaidmenį žmogaus gyvenime ar psichoanalitinės psichoterapijos efektyvumą (Andrikienė ir kt., 2004).
NEUROPSICHOANALIZĖS SAMPRATA
Neuropsichoanalizė – tai mokslas, sujungęs psichologinius ir neurobiologinius praėjusio šimtmečio atradimus, ir padėjęs pamatus tolesniems šių sričių sąveikos tyrimams. Ši disciplina tiria biologinių smegenų struktūrų santykį su asmens psichologinėmis ir elgesio savybėmis (Andrikienė ir kt., 2004). Neuropsichoanalizė yra judėjimas neuromoksluose ir psichoanalizėje, siekiantis sujungti abiejų disciplinų įžvalgas, kad geriau suprastume psichiką ir smegenis.
Teorinis neuropsichoanalizės pagrindas: dviejų aspektų monizmas
Neuropsichoanalizė pateikia originalų psichofizinės, arba kūno ir sielos, problemos sprendimą. Šį požiūrį patys autoriai vadina dviejų aspektų monizmu (angl. dual-aspect monism). Pagal šį požiūrį, mes esame sudaryti iš vienos rūšies medžiagos (štai kodėl tai yra monistinė pozicija), tačiau mes suvokiame šią medžiagą dviem skirtingais būdais (iš čia dviejų aspektų monizmas). Taigi savo esme mes nesame nei psichinės, nei fizinės būtybės. Dviejų aspektų monizmas reiškia, kad smegenys sudarytos iš medžiagos, į kurią žiūrint iš išorės (kaip į objektą), ši medžiaga atrodo esanti „fizinė“, ir „psichinė“, kai į ją žvelgiama iš vidaus (kaip subjektas). Suvokdamas save išoriškai (pavyzdžiui, žiūrėdamas į veidrodį) ir vidujai (introspekcijos būdu), žmogus suvokia tą patį dalyką dviem skirtingais būdais (kaip kūną ir sielą, atitinkamai). Taigi kūno ir sielos skirtis yra suvokimo artefaktas (Karlsson, 2010; Solms, Turnbull, 2002).
Tačiau kas yra toji medžiaga, iš kurios mes iš tikrųjų sudaryti? Mes negalime jos suvokti tiesiogiai, iki reprezentacijos vienu iš suvokimo modalumų, taigi mes negalime išvengti dirbtinos kūno-sielos dichotomijos. Mes tik galime daryti prielaidas, remdamiesi suvokimo duomenimis, gautais mokslinio stebėjimo metu, apie šios pamatinės būties prigimtį, struktūrą bei veikimo principus. Pasak neuropsichoanalitikų, ši pamatinė būtis, arba monistinis mūsų esmės principas, yra pasąmonė, arba vadinamasis žmogaus psichikos organas (angl. human mental apparatus). Pasąmonės neįmanoma stebėti tiesiogiai, mūsų suvokimui prieinamos tik dvi jos apraiškos: fizinė/kūniška (smegenys) ir subjektyvi sąmonė (Karlsson, 2010; Solms, Turnbull, 2002). Neuromokslas tiria fizinę pasąmonės apraišką, psichoanalizė – psichinę, o neuropsichoanalizė sujungia šias dvi žinių rūšis.
Neuropsichoanalizės tyrimų kryptys
Psichoanalizės daroma skirtis tarp pirminių ir antrinių procesų puikiai dera su šiuolaikiniu supratimu apie funkcinę smegenų architektūrą.
Tyrinėdamas pakitusias, neįprastas sąmonės būsenas (pvz., sapnus, psichozę), S. Freudas suprato, kad egzistuoja du iš esmės skirtingi pažinimo režimai (angl. modes of cognition) – tai pirminiai ir antriniai procesai, arba atitinkamai id ir ego funkcijos. Pirminius procesus S. Freudas apibūdino kaip „laisvus“ ir „judančius“, priešingai nei antrinius procesus, kurie yra „suvaržyti“ ir „susaistyti“. Pirminių procesų režimui būdinga primityvus, pirmykštis mąstymas ir santykinai laisvas neuronų energijos keitimasis/judėjimas. Tuo tarpu antriniai procesai – tai funkcijos, įprastos būdravimo metu. Antriniai procesai yra ego pažinimo režimas – tai normalios suaugusio būdraujančio žmogaus sąmonės režimas. S. Freudas priskyrė šias funkcijas centrinei organizacijai (ego), kuri siekia minimizuoti laisvą psichinę energiją, t. y. antrinių procesų tikslas yra paversti/transformuoti „laisvą“ energiją į „susaistytą“. S. Freudas teigė, jog ego yra struktūra, kuri priima ir sulaiko/slopina iš apačios kylantį egzogeninį ir endogeninį sužadinimą (Freud, cit. pg. Carhart-Harris, Friston, 2010).
Neuropsichoanalizė perėmė įprastą smegenų evoliucijos sampratą, pagal kurią vėliau įgytos smegenų struktūros užtikrino žmogui vis brandesnes ir sudėtingesnes psichologines funkcijas (Andrikienė ir kt., 2004). Fundamentali dabartinės neurobiologijos prielaida yra smegenų kaip išvadų darymo mašinos idėja. Pagal šį požiūrį, smegenys naudoja vidinius hierarchinius modelius, kad numatytų sensorinę įvestį, o neuronų aktyvumas (ir sinapsiniai ryšiai) siekia minimizuoti prognozės klaidų skaičių arba laisvą energiją. Hierarchiškumas reiškia, kad smegenys konstruoja savo išankstinius „iš viršaus į apačią“ lūkesčius apie sensorinius pavyzdžius iš pasaulio, kas leidžia išspręsti nevienareikšmiškumus darant išvadas apie bei reprezentuojant eksterocepcinių bei interocepcinių pojūčių priežastis. Hierarchinė vidinių modelių (kartu ir neuroanatomijos) forma lemia progresuojantį reprezentacijų sudėtingėjimą, hierarchiškai kylant nuo gumburo nervų centrų bei pirminės sensorinės žievės iki asociatyvinės bei paralimbinės žievės (pvz., nuo pojūčių per suvokimą iki sąvokų). Aukštesni lygiai pateikia tas įvykių sekas, kurios geriausiai paaiškina sensorinės informacijos, reprezentuotos žemesniuose lygiuose, srautą (Carhart-Harris, Friston, 2010).
Deguonimi prisotinto kraujo apytakos pokyčio magnetiniame lauke (angl. blood oxygen level dependent, BOLD) analizės naudojant funkcinio magnetinio rezonanso vaizdavimą (fMRI) nustatė tam tikrą skaičių stambių vidinių tinklų. Vadinamasis „numatytojo režimo tinklas“ (angl. default-mode network, DMN) yra tinklas regionų, rodančių aukštą medžiagų apykaitos aktyvumą ir kraujo tėkmę ilsintis, kurie tačiau yra dezaktyvuojami į tikslą orientuoto mąstymo metu. DMN neuronų aktyvumas turi atvirkštinį ryšį su kitu stambiu vidiniu tinklu – „dėmesio sistema“. Šie vidiniai tinklai atitinka aukštesnius išvadų darymo hierarchijos lygmenis, ir jų funkcija yra slopinti laisvą žemesnių lygių energiją (t. y. užgniaužti prognozių klaidas naudojant „iš viršaus į apačią“ prognozes). DMN funkcionavimas siejamas su ego funkcijomis ir antriniais procesais. Tuo tarpu nuo viršaus žemyn einančios kontrolės (per limbinės sistemos aktyvumą į hierarchiškai žemesnes sistemas) susilpnėjimas siejamas su neįprastomis sąmonės būsenomis, tokiomis kaip ūmi psichozė, sapnavimas ir haliucinogeninės narkotinės būsenos, o kalbant psichoanalitiškai tai reiškia ego pirminių procesų kontrolės praradimą (Carhart-Harris, Friston, 2010).
S. Freudo ego vystymosi ir funkcionavimo aprašymas atitinka DMN vystymąsi ir funkcionavimą bei šio tinklo abipusį keitimąsi su subordinuotomis smegenų sistemomis. DMN, kaip ir ego funkcijos, vystosi ontogenezės metu. DMN sudaro aukštesnio lygmens žievės mazgai, kurie keičiasi neuronų signalais su požievio sistemomis ir kitomis asociatyvinės bei polimodalinės žievės sritimis, ypač sistemomis, atsakingomis už emocinį mokymąsi bei atmintį. DMN aktyvacija slopina žemesnių sistemų aktyvumą. S. Freudas iškėlė hipotezę, jog ontogenetinė/filogenetinė sveikos suaugusio žmogaus sąmonės evoliucija priklauso nuo susidarymo pusiausvyros tarp primygtinių pirminių procesų jėgų (sukeltų id) ir antrinių procesų kontrjėgų (sukeltų ego). Panašiai šiuolaikiniuose pažinimo modeliuose atgaliniai ryšiai iš aukštesnių žievinių sričių dirba tam, kad minimizuotų laisvą žemesnių sričių energiją: priekiniai ryšiai perduoda prognozės klaidas, kurios daro tinkamiausias reprezentacijas aukštesniuose lygmenyse; tuomet šios reprezentacijos naudojamos sudaryti prognozes, kurios aferentiniais ryšiais perduodamos į žemesnius lygmenis; šios prognozės nuslopina arba atšaukia prognozių klaidas (laisvą energiją), kol jos nebegali būti toliau mažinamos; tokiu būdu smegenys daro tinkamiausias pasaulio reprezentacijas (Carhart-Harris, Friston, 2010).
Pasąmonė lokalizuojama dešiniojo smegenų pusrutulio struktūrose, susijusiose su vidiniais konfliktais, asmenybės raida ir pan. Neuropsichoanalizės tyrimai įrodė, jog dešiniojo smegenų pusrutulio raidai svarbu vaiko prisirišimas prie motinos ar kito pirmojo globėjo, ir neverbalinis emocinis bendravimas su jais. Kairysis smegenų pusrutulis taip pat vystosi priklausomai nuo nuolatinio tėvų ar globėjų bendravimo su vaiku, konkrečiai vaiko patirties aptarinėjimo su juo, tai vadinama „mąstymu dviese“ (Milašiūnas, 2004).
Šiuolaikinė neuropsichoanalizė ypač didelį dėmesį skiria atminties tyrimams. Atmintis yra skirstoma į portretinę, darbinę ir ilgalaikę, o pastaroji dar skiriama į dvi grupes (Andrikienė ir kt., 2004; Inbinder, 2002):
- išreikštoji/deklaruojamoji atmintis (angl. explicit) – tai sąmoningi įvykiai ar informacija, išreiškiami simboliais:
- semantinė – tai tiksli informacija, faktai, idėjos ir įvykiai, kurie nepriklauso nuo mūsų asmeninių santykių su jais, pvz., 2 + 2 = 4, žemė apvali, kas dabartinis prezidentas ir pan.;
- epizodinė – tai specifiniai įvykiai, autobiografinė medžiaga, pvz., ką veikiau vakar ir pan.;
- neišreikštoji/nedeklaruojamoji atmintis (angl. implicit) – tai nesąmoningi prisiminimai, išreiškiami nesąmoningais pokyčiais elgesyje:
- pagrindinė – tai formos prisiminimai, pvz., motinos balsas;
- procedūrinė – tai motoriniai įgūdžiai ir įpročiai;
- emocinė – tai emocinės reakcijos, susijusios su nesąmoninga informacija, gebėjimas įvertinti stimulą kaip teigiamą arba neigiamą.
Atrasta, jog sąmoningi ir nesąmoningi atminties mechanizmai susiję su konkrečiomis smegenų struktūromis. Išreikštoji atmintis, kuri evoliucijos eigoje atsirado vėliau, priklauso nuo Amonio rago (lot. hippocampus), o neišreikštoji – nuo migdolinių kūnų (lot. corpora amygdaloideae). Amonio rago išsaugoma informacija yra tiksli ir bejausmė, t. y. prisimenamas pats įvykis ar jo detalės, tačiau ne tą įvykį lydėję jausmai. Tuo tarpu migdoliniai kūnai kaupia tik jausmus, lydėjusius įvykį. Kitas skirtumas yra tas, kad migdoliniai kūnai sukurtus asociacinius nesąmoningos atminties ryšius išsaugo visą gyvenimą, tuo tarpu Amonio ragas nesukuria asociacinių emocinių ryšių tarp patirties, todėl yra labai „užmaršus“. Šie atradimai paaiškina, kodėl konkretiems išgyvenimams dingus iš atminties, emociniai išgyvenimai dažnai išlieka. Nors paprastai išreikštoji ir neišreikštoji atmintys veikia lygiagrečiai, atkurdami prisiminimus migdoliniai kūnai „nebendradarbiauja“ su Amonio ragu. Štai kodėl žmogus, tam tikroje situacijoje netikėtai išgyvenantis jausmus, negali prisiminti nieko, kas galėtų juos sukelti. Panašiai psichoterapijos metu perkėlimo situacija gali sužadinti jausmus, susijusius su ankstesne patirtimi, kurios žmogus visiškai neprisimena (Andrikienė ir kt., 2004; Inbinder, 2002).
Stresinėje situacijoje organizmas išskiria adrenaliną ir noradrenaliną, kurie suaktyvina migdolinius kūnus ir Amonio ragą. Be to, streso metu patys migdoliniai kūnai skatina dviejų streso hormonų išskyrimą: jau minėto adrenalino, kuris savo ruožtu dar labiau aktyvuoja migdolinius kūnus ir Amonio ragą, bei kortizolio, kuris migdolinių kūnų veiklą skatina, o Amonio rago – priešingai, slopina. Šie mechanizmai paaiškina, kodėl pasikartojantys prisiminimai tampa labai stiprūs ir skausmingi. Tačiau didėjantis kortizolio kiekis kraujyje laipsniškai naikina sąmoningus prisiminimus. Tokiu būdu kai kurie skausmingi išgyvenimai palaipsniui išstumiami iš atminties, nors emocinė atmintis išlieka. Kartu tai yra ir disociacijos – psichinių ir emocinių išgyvenimų atskyrimo – pagrindas (Andrikienė ir kt., 2004).
S. Freudas manė, jog per daug skausmingi ankstyvieji vaikystės išgyvenimai gali būti pamiršti įsijungus gynybiniam išstūmimo (angl. repression) mechanizmui – tai yra klasikinė vaikystės amnezijos samprata. Išstūmimas pagal apibrėžimą reikalauja, kad tai, kas yra išstumiama, kažkada buvo sąmoninga. Tačiau naujausi smegenų tyrimai parodė, kad ankstyvojo raidos tarpsnio prisiminimų išstūmimas yra neįmanomas, kadangi tokio amžiaus vaikas paprasčiausiai negali įsiminti emocingų išgyvenimų: nors migdoliniai kūnai ima funkcionuoti nuo pat gimimo, bet Amonio ragas subręsta tik maždaug sulaukus 1,5 metų, taigi tik nuo šio amžiaus yra įmanomi sąmoningi prisiminimai. Taigi tikroji vaikystės amnezijos priežastis yra ne Edipo situacijos nulemtas išstūmimas, kaip kad teigė S. Freudas, o nebrandžios vaiko smegenys. Todėl pastangos atkurti ankstyvuosius išgyvenimus, pavyzdžiui, psichoterapijos metu ieškant „istorinės tiesos“, gali tik paskatinti klaidingus prisiminimus. Kita vertus, šie atradimai parodo neišreikštosios atminties svarbą ankstyvojo gyvenimo patirties kodavimui, paieškai ir išraiškai (Andrikienė ir kt., 2004; Inbinder, 2002).
Neuropsichoanalizės atradimai sąlygoja ir psichoterapinės technikos pokyčius (Andrikienė ir kt., 2004). F. C. Inbinder (2002) aprašė klinikinį Saros atvejį, iliustruojantį, kaip ankstyva trauma, išsaugota neišreikštojoje atmintyje, gali motyvuoti elgesio sutrikimus. Į sesiją Sara paprastai ateidavo su malonia veido išraiška. Tačiau jau po kelių minučių, be jokios akivaizdžios sąsajos su kalbama tema, jos akyse imdavo kauptis ašaros, ir netrukus plūstelėdavo kaip begalinis krioklys. Protrūkiai tęsdavosi kelias minutes. Sara niekada nebandė sustabdyti šių potvynių, niekada nesiekdavo servetėlės ašaroms ir nosiai nusivalyti, niekada nenusigręždavo gėdai ar drovėjimuisi nuslėpti. Atrodė, tarsi ji nežinojo ne tik apie bėgančius skysčius, bet ir apie bet kokį savęs priežiūros elgesį. Kaskart kai F. C. Inbinder bandė tyrinėti, kas motyvuoja šias sraunias ašaras, Sara neturėjo nei sąmoningo supratimo apie jų kilmę, nei žodžių jų reikšmei įvardinti. Vėliau Sara iš savo motinos sužinojo, kad vos gimusi ji turėjo maitinimosi sunkumų. Kai Sarai buvo maždaug dvi savaitės, jos motina, apsėsta minties, kad jos vaikas negauna pakankamai maisto, perėjo prie maitinimo iš buteliuko. Norėdama užtikrinti, kad Sara gautų pakankamai maisto, kad išgyventų, jos motina dar ir nupjaudavo čiulptuko galiuką. F. C. Inbinder susiejo sraunias ašaras, matytas sesijų metu, su bejėgiu naujagimiu, besistengiančiu ištverti negailestingą pieno mišinio srovę, plūstančią jo gerkle. Saros elgesys sesijų metu, saugomas procedūrinėje atmintyje, nurodė raidos periodą, kurio metu įvyko traumuojantys įvykiai. Praeities reakcijų perkėlimą į dabartinę psichoterapinę aplinką išprovokavo šių situacijų panašumas: tiek Saros motinos pastangos pamaitinti Sarą, tiek pradinės psichoterapeutės pastangos paaiškinti Saros ašaras intrapsichiniu konfliktu buvo nepriderintos prie pačios Saros. Šis atvejis parodo, kaip neurobiologiniai atminties tyrimai gali pagerinti diagnostiką ir nukreipti psichoanalitinę psichoterapiją tinkama linkme (Inbinder, 2002).
Straipsnį parengė Katazyna
